Gyvulininkystės įmonės nekalba apie plėtrą. Jų teigimu, savivaldybės tebeturi teisę pareikšti veto, tad net nepradėtas investicijų projektas gali būti numarintas. Vis dėlto naujasis poveikio aplinkai vertinimą reglamentuojantis įstatymas investuotojams yra gerokai palankesnis.
Poveikio aplinkai vertinimas – tai lyg bilietas, investuotojams suteikiantis teisę tam tikroje teritorijoje imtis ūkinės veiklos. Tačiau šis procesas neretai tęsdavosi ilgai, o ir projektai buvo derinami sukant verslininkams ratą iš vienos valstybės institucijos į kitą, kurios negailėdavo nei kritikos, nei pastabų.
Situacija keičiasi. Liepos pradžioje priimtas ir lapkritį įsigalios naujas Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo (PAV) įstatymas.
Pasak projekto rengimą koordinavusio Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento direktoriaus Vitalijaus Auglio, naujame teisės akte atsirado pokyčių, kurie padės sutrumpinti vertinimo trukmę bei paskatins investuotojus rengti kuo kokybiškesnius poveikio aplinkai vertinimo dokumentus.
Kam to reikia?
Ūkinės veiklos PAV – tai įvairiapusis tyrimas, kuriame analizuojama, kokį poveikį planuojama veikla turės ir žmonėms, ir gamtai. Tai – sudėtingas procesas, kurio metu vertinama galima įtaka visuomenės sveikatai, pavyzdžiui, triukšmo bei kvapų poveikis gyventojams. Taip pat – ir ūkinės veiklos galimas poveikis aplinkos elementams: augalijai, gyvūnijai, dirvožemiui, vandeniui, oro kokybei, kraštovaizdžiui, saugomoms teritorijoms, kultūros paveldo objektams ir kitiems.
Jei planuojamos investicijos šalia saugomų teritorijų, verslininkams tenka kreiptis ir į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą, kad ji pateiktų išvadas dėl ūkinės veiklos poveikio „Natura 2000“ teritorijoms.
„Ypač svarbu atlikti PAV dar prieš imantis projekto. Vertinimo reikia tam, kad gamtosaugos problemoms būtų užbėgta už akių – kad jos būtų išnagrinėtos ir išspręstos pačioje pradžioje. Ir kad atsižvelgiant į veiklos pobūdį bei vietą, būtų parinktos tinkamiausias reikšmingo neigiamo poveikio aplinkai mažinimo priemonės bei nustatytos planuojamos ūkinės veiklos įgyvendinimo sąlygos.
Visa tai svarbu padaryti iš anksto, kol dar nėra investuota nei į pastatus, nei į įrenginius. Blogiausia, kai klaidas tenka taisyti jau padarius investicijas – tai pabrangina projektus ir vilkina jų įgyvendinimą“, – sakė V.Auglys.
Svarbiausios naujovės
Planuojantiems ūkinę veiklą yra numatytos dvi procedūros. Tai arba atranka dėl poveikio vertinimo, arba išsamus PAV. Pavyzdžiui, per metus Lietuvoje maždaug 500-700 įmonių yra atliekamas mažesnės apimties PAV – jo atranka.
Išsamaus vertinimo prireikia maždaug 30 įmonių. Taigi PAV poreikis apskritai yra didelis.
Anot V.Auglio, naujos redakcijos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas, įsigaliosiantis šių metų lapkričio 1 dieną, perle;ia pakeistą ES poveikio aplinkai vertinimo direktyvą.
Viena svarbiausių naujovių – informacija apie planuojamą ūkinę veiklą ir visuomenei, ir poveikio aplinkai vertinimo subjektams turi būti teikiama vienu metu.
Atsisakoma ir atrankos išvados persvarstymo, o su visuomene ir procese dalyvaujančiomis institucijomis bus konsultuojamasi prieš priimant minėtą išvadą. Mažiausiai mėnuo turi būti skiriama tam, kad visuomenė galėtų peržiūrėti PAV ataskaitą.
„Šiuo metu Aplinkos ministerija rengia atrankos ir PAV procesų tvarkos aprašus, detalizuosiančius įstatyme nustatytas procedūras ir reikalavimus.
Apskritai daugelį PAV procedūrų sugretinome bei paspartinome. Pavyzdžiui, visas PAV procesas sutrumpėjo trečdaliu – nuo 210 iki 150 dienų. Perpus – nuo 75 dienų iki 31 dienos sutrumpintas ir atrankos dėl PAV laikas“, – aiškino V.Auglys.
Tačiau sutrumpintas laikas dar nereiškia, kad atleidžiami aplinkosaugos varžtai.
Anot pašnekovo, vykdant atranką dėl PAV įmonių bus prašoma pateikti kuo tikslesnius duomenis, bus konsultuojamasi su visuomene, PAV procese dalyvaujančiomis institucijomis, kad jau pirminiame etape valstybės institucijos galėtų pagrįstai nuspręsti, ar reikia pilnojo vertinimo.
„Įmonės bei su jomis dirbantys konsultantai turės kokybiškai parengti dokumentus, kad nereikėtų sukti kelių ratų rašant dokumentams pastabas ir taisyti klaidas.
Tačiau ir institucijos nebegalės delsti – vilkinti laiko pateikdamos išvadas ar priimdamos sprendimus. Tai ir verslui geriau, ir investuotojams. Pagaliau ir mes galime lygiuotis į gretimas valstybes, tuo pačiu estus bei latvius, kurie tokius verslui palankius terminus jau turi“, – kalbėjo V.Auglys.
Savivaldybių veto liko
Aplinkos apsaugos agentūra – galutinė institucija, priimanti spendimą dėl PAV. Kelyje link jos išvadas turi pateikti ir Visuomenės sveikatos centro regioniniai departamentai, ir Priešgaisrinės apsaugos departamentas, jei reikia – ir Kultūros paveldo departamentas. Nuošalėje neliks ir savivaldybės, kurių teritorijoje planuojama veikla.
„Dabar įstatyme aiškiai apibrėžtos savivaldybių funkcijos. Mat anksčiau kildavo konfliktų, kai savivalda, atstovaudama bendruomenių interesus, per plačiai naudojosi jai suteiktomis galiomis.
Kiekvienos savivaldybės administracija planuoja veiklą savo teritorijoje. Jos rengia bendruosius planus, jos atlieka ir aplinkos stebėseną – monitoringą. Atsižvelgdama į jos rezultatus savivalda gali vertinti, pasiteisino ar ne investicijos, kokį jos daro poveikį aplinkai ir daryti išvadas dėl kitų naujų veiklų“, – aiškino V.Auglys.
Rengiant įstatymo pataisas buvo siūloma apskritai nepalikti savivaldybėms veto teisės, tačiau vėliau buvo apibrėžta, kokiais atvejais ir tvarka jos gali ta teise naudotis. Pavyzdžiui, įstatymas įpareigoja savivaldybės tarybą priimti sprendimą per 20 dienų nuo PAV programos gavimo , to nepadarius, PAV proceso jos nebegalės stabdyti.
Neišsižada atsakomybės
Pasak Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovės Indrės Vilūnienės, šalyje vis dar didėja regionų atskirtis, tad ypač svarbu prikviesti investuotojus į savivaldybes. To reikia ir gyventojų užimtumui, ir ekonominiam augimui.
„Apie tai diskutuoja visų šalies savivaldybių vadovai bei ieško būdų, kaip prisivilioti investuotojus. Todėl nelogiška manyti, kad kuri nors savivaldybė be jokios rimtos priežasties galėtų tų investicijų atsisakyti ar kitaip prieštarauti verslo plėtrai“, – sakė I.Vilūnienė.
Vis dėlto, neįvertinus neigiamų poveikio aplinkai pasekmių, dažnai būna sunku arba neįmanoma to poveikio atstatyti. Todėl rizika pritraukti investicijas bet kokia kaina yra neatsakinga.
Pasak I.Vilūnienės, savivaldybė yra jai patikėtos teritorijos šeimininkė, ir ji privalo turėti teisę pasirinkti, kokią planuojamą ūkinę veiklą leisti vykdyti savo teritorijoje, atsižvelgiant į bendruomenės poreikius, tos teritorijos ypatumus bei numatytas kitas investicijas savo strateginiuose planuose.“
Įžvelgia privalumų
Mantas Katinas, „Investuok Lietuvoje“ generalinis direktorius
„Šiuo įstatymu pasiekti du svarbūs laimėjimai. Pirma, trumpinami procedūrų terminai, atskiros procesų dalys skirtingiems investuotojams trumpėja apie 30-40 proc.
Antra, apribojama savivaldybių veto teisė. Būtent ji yra rizikingiausia šio etapo proceso dalis. Nauju įstatymo projektu įvedami du apribojimai, kuriais užtikrinamas investicinės aplinkos ir savivaldos teisių balansas.
Pirmuoju įvedamas 20 darbo dienų terminas, antruoju – užtikrinama, kad savivaldybių tarybos neturės poveikio valstybei svarbiems ekonominiams, pavyzdžiui LEZ ir regioninės svarbos projektams“.
