Miškų apsuptis
Miškų supamas Vilnius – išskirtinis miestas. Daugybė namų jo pakraščiuose yra apsupti miško medžių, kaip ir galybė miestą supančių sodininkų bendrijų.
Tad ir gyventojams, ir bendrijų pirmininkams kartais tenka įveikti nemenkus iššūkius, kurių kyla, kai tenka pašalinti išdžiūvusius ir grėsmę keliančius miško medžius.
Grėsmę kelia sausuoliai
„Mūsų sodininkų bendrija priklauso Antakalnio seniūnijai, tad prieš metus būtent Vilniaus miesto savivaldybės paprašiau leidimo septyniems sausuoliams iškirsti.
Mat vienos nebegyvos pušys styro prie pat elektros laidų arba tvorų, kitos – vos keli metrai nuo pastatų arba greta keliukų. Smarkesnis vėjas bet kada tuos medžius gali išversti ir pridaryti daug žalos.
Bet tas leidimų prašymas man tapo rimtu iššūkiu. Jau metai, kai nepavyksta jo įveikti“, – patikino Nemenčinės plente esančios sodininkų bendrijos „Rasa“ valdybos pirmininkas Saulius Kasparavičius.
Taigi pernai liepą jo prašymą savivaldybės Želdynų poskyris persiuntė tuometei Nemenčinės miškų urėdijai (šiuo metu tai viešosios įstaigos „Valstybinių miškų urėdija“ (VMU) Nemenčinės regioninis padalinys).
Anot pašnekovo, jos darbuotojai apžiūrėjo ir sužymėjo visus bendrijos teritorijoje esančius pušų sausuolius ir pažadėjo imtis darbų. Bet taip nenutiko.
Po miškininkų vizito iš urėdijos jis sulaukė rašto, kuriame buvo paaiškinta, kad išties dalis sausuolių yra tuometės Nemenčinės urėdijos valdomo valstybinės reikšmės miško žemėje, bet dalis – tokioje miško žemėje, kurią valdo Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT). Esą urėdija savo valdose viską sutvarkys, bet likę negyvi medžiai – jau NŽT rūpestis.
Tačiau prie pastatų esantiems sausuoliams iškirsti reikia specialios technikos, todėl, tikėtina, niekas nenori jos samdyti ir smarkiai išlaidauti. Tad ką tokioje situacijoje daryti?
Reikia kreiptis į miškininkus?
Valstybinių miškų urėdijos atstovės Vilijos Railaitės teigimu, tvarka, numatanti, kaip iškirsti grėsmę keliančius medžius, nėra sudėtinga. Už medžius atsakingas būtent žemės savininkas ar jos valdytojas.
O sunkumų iškyla tokiais atvejais, kai yra keli miško savininkai ar valdytojai arba jie nežinomi.
„Tada, kai sausuoliai yra VMU patikėjimo teise valdomoje miško žemėje, pirmiausia reikia kreiptis į arčiausiai esantį VMU padalinį. Jis ir turi sužiūrėti, kaip iškirsti pavojingus medžius, kad vėliau jie neišvirstų ir nesukeltų problemų.
Ta pati tvarka galioja ir tada, kai valstybinė žemė yra rezervuota nuosavybės teisėms atkurti. Medžius tokioje žemėje vis tiek prižiūri VMU, taigi ir sutvarko sausuolius.
Bet jei miško medžiai nudžiūvo privačioje miško žemėje, tai – paties miško savininko rūpestis. Jis turi prašyti Valstybinės miškų tarnybos (VMT) leidimo ir pats susiorganizuoti kirtimą“, – paaiškino V.Railaitė.
Sunku, kai nėra šeimininko
„Pagal numatytą tvarką leidimai miškui kirsti yra išduodami tik miško savininkams ar valdytojams.
Todėl asmenys, pastebėję pavojingus medžius ir nežinantys miško šeimininko, turėtų kreiptis į VMT teritorinį padalinį ir pateikti informaciją apie grėsmę keliančius sausuolius: jų skaičių (tūrį kietmetriais) ir vietą.
VMT pareigūnai informuos miško savininką ar valdytoją dėl sanitarinės miško būklės“, – sakė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Miškininkystės ir miškotvarkos skyriaus vedėjas Zbignevas Glazko.
Jis patikino – jei medžiai yra pavojingi žmonėms ir pastatams, jų ten turi nelikti. Tiktai kas juos iškirs?
„Tai yra miško valdytojo – savininko – pareiga, – pabrėžė pašnekovas. – Kita vertus, neretai tokiems medžiams nukirsti reikia specialios technikos, o ją samdyti nepigu.
Tačiau jeigu medžiai yra urėdijos teritorinio padalinio valdoje, miškininkai be jokių ginčų tuos darbus privalo atlikti“.
Anot pašnekovo, prastai miškininkai reaguoja į žmonių prašymus.
Sudėtingiausia yra dėl tų sklypų, kurie neturi tikro šeimininko: arba valstybinės reikšmės miškų žemė yra perduota nuosavybei atkurti, arba yra valdoma Nacionalinės žemės tarnybos.
Sklypas – savas, bet leidimo reikia
Neseniai, liepos 1 dieną, įsigaliojo Vyriausybės nutarimas, kuriuo buvo patvirtinta nauja medžių priskyrimo prie saugotinų tvarka. Anksčiau privačiuose sklypuose medžius daugeliu atvejų buvo galima kirsti ar perkelti be leidimo, o dabar, nelygu vieta, medžių rūšis ir storis, juo būtina pasirūpinti. Numatyta, kad leidimo reikia norint nukirsti kurį nors iš medžių, įrašytų į dvidešimties rūšių sąrašą, pavyzdžiui, ąžuolą, uosį, klevą, liepą, pušį ar kitokį, augantį mieste, jei to medžio skersmuo yra didesnis kaip 20 cm. Jei medis auga ne mieste, leidimo reikia, kai skersmuo didesnis nei 30 cm. Taigi žemės savininkas, norėdamas nukirsti medį savo žemės sklype, tam turės turėti ir rimtą priežastį ir kreiptis leidimo į savivaldybę. Pasak Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio skyriaus vedėjo Vidmanto Bezaro, pakeisti medžių kirtimo taisykles buvo rengiamasi porą metų. Viena priežasčių – jos paseno ir nebeatitiko kitų jau atnaujintų įvairių teisės aktų reikalavimų. „Kita priežastis – pastaruoju metu būta daug nepasitenkinimo ir visuomenės skundų dėl to, kad iškertami stambūs seni medžiai ir valstybinėse, ir privačiose teritorijose. Medis, net ir privačiame sklype, iš dalies yra ir viešoji vertybė, tad dabar kirsti bus galima tik pasitarus su savivaldybių specialistais. Trečioji priežastis susijusi su regioninių kelių atnaujinimu. Būta ne vieno atvejo, kai kelininkai, nepaisydami nei eismo intensyvumo keliuo- se, nei jų reikšmės, nei nederinę su savivalda, savavališkai iškirsdavo vietos bendruomenei brangius medžius ar net jų alėjas. Esą to reikia eismo saugumui. Tad dabar jie turės su savivalda derinti kirtimus įgyvendindami regioninės reikšmės kelių atnaujinimo projektus“, – paaiškino V.Bezaras.
