Šiuo metu G.Šlekys dirba Marijampolės savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriuje. Ir daro tai, ką puikiai moka. Mėgdamas sportą ir gamtą joje jis organizuoja įvairius sporto renginius jaunimui, vaikams, Marijampolės bendruomenei. Taip pat moko vaikus gamtosaugos, ekologijos, rengia miško sodinimo akcijas, sugalvoja gausybę kitokios veiklos gamtoje.
„Šiemet mišką atsodinome ir Buktos, ir Šunskų girininkijose – bendravimas su miškininkais vaikams kaskart būna šventė. Pernai Vištyčio regioninio parko direkcijoje surengėme paukščių palydas, šiemet – sutiktuves. Tai mano sumanymai, niekas neverčia to daryti. Tiesiog man patinka dalytis savo žiniomis“, – sakė G.Šlekys.
Tad ir pokalbis su juo – apie požiūrį į gamtą, ekologišką gyvenimo būdą ir nepaprastą šeimos Saulės daržą, sukastą po gyvenamojo namo langais Patašinės kaime, netoli Marijampolės.
– Aplinkosauga, sportas, ekologija, gamtos pamokos vaikams, „valdiškas“ darbas savivaldybėje, prieš tai – aplinkosaugos inžinieriaus darbas vienoje įmonėje. Koks kelias į visa tai atvedė? – paklausiau G.Šlekio.
– Gamtosauga yra mano įgimtas neišdildomas bruožas. Vaikystėje neabejojau, kad esu gamtos bičiulis ir jos žinovas. Visada man pagarbą kėlė žmonės, kurie turėjo apie ją daugybę žinių.
Esu ne kaimo vaikas, augau Marijampolėje, tačiau mane viliote viliojo užmiestis. Tyrinėdavau Šešupės pakrantes. Man rūpėjo išsiaiškinti, kas gyvena upės hidroekosistemoje, kokia yra mitybos grandinės seka. Gaudydavau su masalu žuvis ir paleisdavau norėdamas suprasti, kodėl jos apskritai kimba.
Kuo daugiau sužinodavau apie gamtą, tuo labiau ja domėjausi. Būdavo, randu dar nematytą vabalą ar augalą ir ieškau atsakymų enciklopedijose. Tai teikdavo malonumą. O ką, jei tai dar neatrasta vabalo rūšis? Kiekvieną mokslininką tokios atsakymų paieškos motyvuoja, o mane tai kryptingai vedė į gamtos mokslus, vėliau – ir studijas.
Tuomečiame Žemės ūkio universitete (dabar – A.Stulginskio universitetas) studijavau taikomąją ekologiją. Jei kas paklausdavo, ar sunkios studijos, nežinojau, ką atsakyti, – jokio sunkumo nejutau.
Aplinkos inžinerijos magistro studijų teko paragauti ir Danijoje, Kopenhagos technikos universitete. Tai buvo posūkis nuo gamtos link aplinkosaugos – inžinerinių sprendinių, įrenginių.
– Gal kokį nors gyvį ar augalą pirmas ir atradote?
– Ne, to padaryti dar nepavyko. Tačiau yra nemažai augaviečių, kuriose aptikau tokių augalų ar gyvūnų rūšių, apie kurias tos vietovės šeimininkai – saugomų teritorijų darbuotojai nežinojo. Įprasta, kad tam tikrai rūšiai apsigyvenus naujoje teritorijoje, tai užfiksuojama.
– Dirbate Marijampolės savivaldybėje, tad ar lieka laiko gamtai stebėti, tyrinėti?
– Valdiškas darbas man netrukdo, nes jis susijęs su renginių organizavimu, kurie dažniausiai ir vyksta gamtoje. Tiesiog esu iš tų žmonių, kurie be gamtos neįstengia ištverti. Kadangi turiu du didžiausius pomėgius – gamtą ir sportą, dažnai abu juos derinu – bėgioju arba minu dviračio pedalus miškų takais, kopinėju kalvotomis pievomis, vaikštinėju po Lietuvos miškus su fotoaparatu. Beje, jaunystėje buvau aistringas orientavimosi sporto atstovas.
Su gamta susijęs visas mano laisvalaikis. Su žmona Roberta auginame tris mažamečius vaikus, kurie yra labai smalsūs, tad dažniausiai į gamtą traukiame visi kartu. Mums labai patinka Dzūkijos pušynai – važiuojame į juos. Pasiekiame įvairius Lietuvos regionus, pabraidome po aukštapelkes, vaikštinėjame po sengires, rezervatines apyrubes.
Suvalkija nepasižymi saugomų teritorijų ar retų ir nykstančių rūšių gausumu. Tai yra vienintelis Lietuvos regionas, kuriame nėra nacionalinio parko. Gal biologinė įvairovė mūsų kraštuose nėra labai didelė, tačiau ji specifinė ir unikali.
– Prireikė žinių, kurias įgijote studijuodamas?
– Jos buvo susijusios su visa tolesne mano veikla. Baigęs universitetą dirbau Kauno marių regioniniame parke, vėliau aplinkos apsaugos ir miškininkystės pagrindus dėsčiau Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje. Rengdavau studentams praktines užduotis – jos įprasmina teorijos žinias.
Regioniniame parke vedžiau ekskursijas, vaikams – ir gamtos pamokas. Štai tada, prieš 15 metų, ir aptikau savyje pedagogą.
Įgijęs magistro laipsnį aplinkosaugos vadovu dirbau vienoje Marijampolės bendrovėje iki pat 2018-ųjų – gamybos įmonėje aplinkosaugos inžinerija bei įrenginiai yra neatsiejama jos veiklos dalis.
Kiekvienoje gamybos įmonėje susikaupia atliekų, išvengti taršos nepavyksta, todėl svarbu kiek tik įmanoma sumažinti jos poveikį aplinkai. Tam ir yra naudojami aplinkosauginiai inžineriniai sprendiniai.
Yra specialių įrenginių, kurie neleidžia taršai pasklisti: ją kaupia, neutralizuoja arba sumažina iki leistinų normų. Tai ir yra svarbiausias tvarios gamybos principas – jei jau vykdai gamybą, būk geras, neviršyk nustatytų taršos ribų. Jos yra tokios, kurios nekelia rizikos žmogui – nekelia ligų grėsmės.
Apskritai aplinkosaugos inžinerija stulbina išradimais. Matau, kokių atsiranda ir demonstruojama tarptautinėse aplinkosaugos parodose išmaniųjų technologijų, skirtų vandens bei oro taršai mažinti. Neaplenkia šios srities ir robotizacija.
– Visuose miestuose būna dienų, kai oro tarša viršija leistinas normas. Turėtumėt patarimų žmonėms, kaip miesto gyventojams elgtis?
– Miesto žmogui tenka susitaikyti su tomis sąlygomis, kuriomis jis gyvena, o savivaldos užduotis – sukurti kuo palankesnę aplinką, nes miestams dar labai trūksta žaliųjų ir ramybės zonų.
Miestietis jau yra rizikos zonoje, nes miestas – tai ne miškas, kuriame visada švarus oras. Tai naujoji technosfera – technikos apsuptis, kurioje tenka kvėpuoti asfalto dulkėmis, išmetamaisiais automobilių teršalais. Ir tai neišvengiama, kaip ir nuolatinis triukšmas aplinkoje.
Miestas yra koncentruota vieta, kurioje nuolat vyksta ūkinė veikla, ypač – gamybiniuose rajonuose. Tačiau žmogaus valia rinktis, kur gyventi. Pasirinkdamas gyvenamąją vietą mieste jis negali tikėtis, kad joje bus ekologiškos gyvenimo sąlygos.
– Jūsų namus garsina nepaprastas Saulės daržas. Jis ekologiškas ar kitkuo ypatingas?
– Ekologija yra asmeninė žmogaus nuostata, kaip sakoma, reikia „galvoti globaliai, bet veikti lokaliai“. Vienas žmogus gali daug, tik kartais reikia parodyti teigiamą pavyzdį. Man pačiam svarbu, kad mano veiksmai nedarytų žalos aplinkai, nepažeistų ekosistemos.
Gyvename priemiestyje, rąstiniame name, kurį susirentėme prosenelių žemėje. Taigi esame apdovanoti ir ramybe, ir nuostabia gamta.
Saulės daržas yra mūsų šeimos sumanymas, jį kieme susikasėme prieš penkerius metus. Jis nėra didelis, apvalus – spindulio ilgis siekia 9 metrus, o lysvės platėja iš centro į šonus lyg saulės spinduliai.
Prižiūrime jį gal kiek neįprastai, tačiau tinkamiausia tą priežiūrą vadinti ne ekologine, bet natūralia gamtine žemdirbyste. Jam nenaudojame jokių cheminių trąšų, tik natūralias medžiagas – lysves mulčiuojame nupjauta žole. Ji papildo žemę mineralais ir neleidžia suželti piktžolėms.
Be to, šis daržas yra kaip kalendorius. Jei jame pražysta sukultūrintos šilagėlės, žinau, kad šilagėlės jau skleidžiasi ir miške. Jei ima nokti žemuogės, vadinasi, jau galima traukti žemuogiauti į miškus ar palaukes.
Apskritai daržas yra malonus ir akims, ir nosiai, nes jame auga prieskoniai, vaistažolės, gėlės, ir braškės, žemuogės, daržovės. Visa tai yra tik savoms reikmėms. O jei lieka kokių nors prieskonių ar vaistažolių, sudžioviname ir per šventes draugams išdovanojame.
Daržą dažnai lanko „vietiniai gyventojai“: žolės ir šiaudų mulčią pešioja ir į savo lizdus neša paukščiai, ant daržovių lapų esančius vabalus ar vikšrus mielai sulesa strazdai, kurapkos. Apskritai nuo pavasario iki rudens daržas yra pilnas gyvybės, o visa tai stebi augantys mūsų vaikai. Giedrius Šlekys – iš prigimties gamtininkas, tačiau nespraudžia savo veiklos į rėmus. Jis moko vaikus ekologijos, rengia sporto renginius, o namuose su šeima puoselėja nepaprastą daržą.
