Susistemintuose daugiamečių Kuršių marių stebėsenos ir tyrimų duomenyse fiksuojama vienintelė pozityvi tendencija – tai lyginant 1980–1990 m. su 2000–2020 m. laikotarpiu sumažėjusi vidutinė bendrojo azoto koncentracija: Kuršių mariose apie trečdalį, Baltijos jūroje – beveik dukart, rašoma pranešime spaudai.
Nepaisant to, azoto koncentracijos Kuršių mariose ir Baltijos jūroje tik pavieniais metais siekė geros ekologinės būklės vertes, o pastaruoju dešimtmečiu vėl stebima koncentracijų didėjimo tendencija.
Pagrindiniai teršėjai
Kaip LRT radijui teigė vienas pagrindinių Kuršių marių vandens būklės tyrėjų, Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto Pajūrio aplinkos ir biogeochemijos laboratorijos vadovo dr. Mindaugo Žiliaus, nors per pastaruosius metus garsiausiai buvo girdimi pavieniai taršos incidentai, pagrindiniai taršos šaltiniai ir jų priežastys nepasikeitė.
Didžiausią įtaką Kuršių marių vandens būklės blogėjimui daro Nemuno upe atnešami azoto ir fosforo kiekiai, už kuriuos pagrinde yra atsakinga ūkinė veikla ir pačių gyventojų buitinės nuotekos, pažymima panešime.
M.Žiliaus tvirtinimu, kol į šias problemas nebus atkreiptas konceptualus valstybės dėmesys, Kuršių marių vandens būklėje reikšmingo teigiamo pokyčio neišvysime.
„Nors matome, kad dabartiniu laikotarpiu fosforo kiekiai yra šiek tiek mažesni, tačiau azoto vis dar išlieka per dideli. Dėl šios priežasties vanduo toliau žydi ir yra užterštas. Todėl pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį, kokią taršą mes, kaip gyventojai, sukuriame ir ieškoti būdų ją sumažinti“, – teigė mokslininkas.
Sunkiųjų metalų randama net žuvyse
Naujausiais Kuršių marių ir Baltijos jūros monitoringo duomenimis, geros cheminės būklės per pastaruosius metus neatitiko visi stebimi keturi tarpiniai vandens telkiniai, du priekrantės vandens telkiniai ir teritorinė jūra.
Siektinas geros aplinkos būklės ir aplinkos kokybės standartų vertes viršijo sunkieji metalai Kuršių marių dugno nuosėdose, iš Klaipėdos uosto teritorijoje veikiančių įmonių gamybinių nuotekų patekę policikliniai aromatiniai angliavandeniliai Baltijos jūros vandenyje ir gyvsidabrio koncentracijos Baltijos jūros žuvyse.
Kuršių mariose dugno nuosėdose nustatytą standartą viršijo: Malkų įlankoje – varis, cinkas, nikelis, naftos angliavandeniliai, ties Nida – kadmis, nikelis, varis, cinkas)ir grunto gramzdinimo Baltijos jūroje rajone – nikelis. Baltijos jūroje vidutinė gyvsidabrio koncentracija menkėje, plekšnėje, strimelėje ir midijose siektiną standartą viršijo iki 1,2–2 kartų, atskirų menkės mėginių atveju – iki 3 kartų.
Dėl Kuršių marių taršos kenčia jūra
Šiemet paskelbti Klaipėdos sąsiaurio – labiausiai tarša apkrautos Kuršių marių teritorijos, iš esmės sutampančios su uosto akvatorija – stebėsenos duomenys rodo, kad prie neigiamų rodiklių prisideda ir uosto įmonės.
Oficialiais duomenimis, į Kuršių marias leidimus išleisti nuotekas turi 27 ūkio subjektai. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, 2020 metais į uosto akvatoriją buvo išleistos skirtingo pobūdžio nuotekos – išvalytos iki nustatytų normų (16 mln. m3), nepakankamai išvalytos (257,89 tūkst. m3), nevalytos (74,16 tūkst. m3) ir valymo nereikalaujančios (70,68 mln. m3) nuotekos.
Tačiau kur kas didesni teršalų – ypač bendrojo azoto ir fosforo – kiekiai į Kuršių marias patenka iš Lietuvos žemyninės dalies su Nemuno nuotėkiu. Šios medžiagos pirmiausia patenka į Kuršių marias, prieš joms pasiekiant Baltijos jūros priekrantę.
Nepaisant Kuršių marių dydžio, vandens užsilaikymo ir aktyvių biogeocheminių procesų, iki šiol yra vertinama, kad maistmedžiagių prietaka (azotas ir fosforas) pasiekia Baltijos jūrą nepakitusi.
Pagrindiniai taršių medžiagų patekimo į jūrą šaltiniai išlieka tie patys. Du didžiausi vandenyje esančių medžiagų patekimo į jūrą šaltiniai yra šie: pasklidieji, daugiausia žemės ūkis (45 proc. bendro azoto kiekio ir 45 proc. bendro fosforo kiekio), ir sutelktieji, daugiausia miesto nuotekos (12 proc. bendro azoto kiekio ir 20 proc. bendro fosforo kiekio).
Migla dėl Rusijos ir Baltarusijos
Aplinkos apsaugos agentūros ir Aplinkos apsaugos departamento duomenimis, reikšmingi teršalų kiekiai į Lietuvą atiteka ir iš Baltarusijos bei Kaliningrado srities. Pastarojoje srityje Nemuną teršia nuotekos iš Nemano (Ragainės) ir Sovietsko (Tilžės) miestų ir čia veikiančių celiuliozės fabrikų.
Vis dėlto, Lietuvos institucijos ir mokslininkai neturi galimybės gauti objektyvių duomenų. Rusija ir Baltarusija nebendradarbiauja su tarptautiniais tyrėjais ir institucijoms, kurie neturėdami informacijos apie antropogeninę taršą negali apibendrinti viso taršos masto.
Laboratorinės valymo įrenginių nuotekų analizės didžiuosiuose Kaliningrado srities miestuose buvo atliekamos tik nuo 2016 m. lapkričio iki 2019 m. sausio. Tuo metu paviešintose ataskaitose nustatyta, kad mažiausiai keturiuose miestuose – Černiachovske, Gurievske, Baltijsko ir Krasnoznamensko – kanalizacija nėra tinkamai prijungta prie valymo įrenginių.
Pusė viso Guryevsko nuotekų tinklo ir 61 proc. Černiachovsko nuotekų tinklo nepajungta į nuotekų valymo įrenginius ir teka tiesiai į vietines upes.
Tuo pat metu Kaliningrado srities aplinkosaugininkai nustatė, kad šiame regione kasdien nuotekos Nemunui, Kuršių marioms ir Baltijos jūrai padaro žalos apytiksliai už 500 mln. rublių (maždaug 5,85 mln. eurų).
Prie prastos Kuršių marių būklės prisideda ir iš Baltarusijos teritorijos Nemunu atitekantis vanduo. Preliminariai fiksuojama, kad ne mažiau kaip 32 proc. azoto ir 38 proc. į marias patenka iš šios kaimyninės valstybės.
