Greitai pasirodysiančiame filme „Pakalbėkime apie tvarumą“, kuriame bus kalbama apie tvarumą plačiąja prasme, o savo įžvalgomis dalinsis įvairūs tvarumo entuziastai, Laura atskleis daugiau detalių ir apie savo veiklą.
Tik grįžus į Lietuvą, Laura supažindino lietuvius su „ReplastiCO2“ – dirbtuvėmis, kurių metu kuriamos stilingos rankinės iš panaudotų plastikinių maišelių. Vėliau Laura įkūrė asociaciją „Idėjų Lysvė“, bendruomenės daržą Pilaitės mikrorajone Vilniuje, kurio tikslas – įveiklinti bendruomenę ir skatinti darnią kaimynystę bei tvaraus maisto auginimą gyvenant mieste.
– Laura, papasakok, kaip gimė mintis įkurti „Idėjų Lysvę“?
– Pastebėjau, kad mikrorajonuose trūksta bendruomenės sąlyčio taškų, taip pat ir gyventojų iniciatyvų patiems kurti viešąsias erdves. Gyvendama Glazge, dirbau prie panašių projektų, kurių tikslas – aktyvuoti viešąsias miesto erdves, kuriant bendruomeninius daržus kaip kūrybines dirbtuves. Grįžusi į Lietuvą, kartu su bendraminte Beatriče Umbrasaite nusprendėme pabandyti įkurti panašų projektą ir čia.
– Kodėl būtent Pilaitėje?
– Galima sakyti, kad aš esu Pilaitės viena iš pirmakurių (šypsosi). Čia atsikraustėme, kai man buvo ketveri metai ir jaučiu, kad Pilaitės plėtrą ir gyvenimą mačiau nuo pat pradžių. Aštuoniolikos iš čia išvykau studijuoti į užsienį. Kai po dešimties metų vėl grįžau, supratau, kad jeigu čia gyvensiu, turiu kažko imtis.
– Kaip miesto daržininkystė atsirado tavo gyvenime?
– Ji atsirado tikrai ne dėl to, kad turėjau didelį polėkį žemės ūkiui (juokiasi). Esu architektė ir miesto daržininkavimas man yra tarsi įrankis suburti bendruomenę. Savo projektų Glazge metu pastebėjau, kad miesto daržininkystė yra labai suprantamas dalykas visiems žmonėms ir būtent darbas su žeme, paprastos užduotys leidžia labai greitai visiems prisijungti ir kurti kažką kartu.
– O ar žmonės įsitraukia į šią iniciatyvą?
– Šią iniciatyvą Pilaitėje vykdome jau ketverius metus ir galėčiau šį įsitraukimą skirstyti į du tipus: aktyvų ir pasyvų. Aktyvus įsitraukimas – kai žmonės prisijungia ir aktyviai kultivuoja jiems priskirtas lysves. Pagrindinis jų motyvas – užsiauginti sveiką maistą patiems, dalintis idėjomis, mokytis vieniems iš kitų. Pastebėjome, kad prie projekto aktyviai jungiasi jaunos šeimos su vaikais, todėl tai yra labai puikus edukacinis įrankis išmokti apie gamtą ir jos procesus.
Pasyvus įsitraukimas taip pat yra labai svarbus. Šie žmonės dalyvauja mūsų renginiuose, prisijungia prie talkų, kartais netgi sustoja palaistyti daržo ar patys pasisiūlo padėti.
Tai ir vaikai, kurie ateina paragauti užaugintų uogų ir šeimos, kurios eina pro šalį bei tiesiog domisi. Man atrodo, kad būtent juos šis projektas labiausiai ir katalizuoja. Šioje vietoje seniau nelabai kas būdavo, o dabar joje turime ir pikniko stalą, čia žmonės sustoja pailsėti. Ši vieta tapo svarbi bendruomenei.
– Kaip ši iniciatyva augo metams bėgant?
– 2019-aisiais pradėjome su šešiomis lysvėmis. Šiuo metu turime jų apie 35-ias. Kiekvienais metais mūsų bendruomenė auga ir stiprėja. Ir daržas yra visiškai atviras – lyginant su, pavyzdžiui, bendruomenės daržais Romoje, Londone, ar net pačiam Glazge, kurių dauguma yra aptvertos teritorijos. Mūsų daržas yra be jokių tvorų, atviras visiems. Čia taip pat turime ir komposto dėžes, kur žmonės rūšiuoja organines atliekas, o to labai trūksta mikrorajonuose ir apskritai Vilniuje.
Pradėjus projektą sulaukėme nemažai klausimų – kas bus, jeigu čia visi pradės kasinėti, buvo bijoma įvairių vandalizmo išpuolių. Tačiau džiugu, kad per tuos keturis metus nieko panašaus neįvyko. Dauguma žmonių gerbia ir tausoja šią vietą.
– Papasakok plačiau, kaip tai veikia? Ar bet kas gali šiuo daržu naudotis?
– Veikimo principas yra labai paprastas – žmonės turi užsirezervuoti lysvę. Vasario mėnesį paskelbiame registracijos formą lysvėms, o pavasarį lysves gavę žmonės gali pradėti jomis rūpintis. Kas nuostabiausia, tai kad čia turime dalyvių ne tik iš Pilaitės, bet ir iš kaimyninių mikrorajonų. Tai reiškia, kad buriame ne tik geografinę bendruomenę – tai yra ir bendraminčiai, kurie nepabūgsta atvykti iš tolėliau.
– O ką žmonės čia augina?
– Labai skirtingas kultūras. Pačios populiariausios – įvairios žolelės, salotos ir ridikėliai. Šiais metais stengiamės sodinti taip pat daugiau gėlių, kad tiesiog praturtintumėm bioįvairovę. Aš pati sode turiu savo lysvę, joje auginu įvairiausias žoleles ir daugiamečius augalus. Taip pat, antraisiais metais mūsų sode atsirado daug naujų vaismedžių ir krūmų, kurie iš tikrųjų pritraukta labai nemažai bioįvairovės bei puošia daržą.
Iš tikrųjų, tai, ką čia šiandieną turime, pranoko tiek mano, tiek mano kolegės Beatričės lūkesčius.
– Tu taip pat kuri iniciatyvą „ReplastiCO2“. Papasakok daugiau, apie ką tai?
– Pagrindinis „ReplastiCO2“ tikslas – edukuoti visuomenę apie plastikinių maišelių taršą atkreipti dėmesį į kūrybingus būdus juos prikelti naujam gyvenimui. „ReplastiCO2“ dirbtuvių metu lydome panaudotus plastikinius maišelius ir kuriame įvairius gaminius, pavyzdžiui, kuprines.
– Kaip gimė ši iniciatyva?
– Viskas prasidėjo nuo mano noro sukurti sau vizitinę kortelę iš kuo tvaresnių medžiagų. Namuose buvo daug plastikinių maišelių ir kilo idėja juos sulydyti į medžiagą, naudojant lygintuvą bei ant jos atspausti savo kontaktines detales. Pamačiusi rezultatą labai nustebau ir supratau, kad tokią techniką galiu naudoti ir kitiems gaminiams, tad pradėjau eksperimentuoti. Buvo daugybė bandymų, kurie truko apie metus, bandant ieškoti geriausios technikos, plastiko medžiagų ir panašiai.
Šią iniciatyvą tęsti paskatino ir statistika – pradėjus plačiau domėtis plastikinių maišelių tarša, likau nustebinta, kad kas sekundę pasaulyje yra suvartojama net 160 tūkst. plastikinių maišelių ir tik 1% yra perdirbamas.
Prasidėjus projektui sakiau sau, kad jis gyvuos tol, kol bus plastikinių maišelių. Panašu, kad šis projektas tęsis dar ilgai.
– Ar čia taip pat įtrauki žmones, bendruomenes?
– Visi mano plastikiniai maišeliai yra atkeliavę iš įvairiausių žmonių, taip pat ir iš įvairiausių organizacijų, žemės ūkio. Kartais skelbiu maišelių priėmimo akcijas ir tada žmonės patys susisiekia ir atiduoda susikaupusius maišelius.
Nuo pat iniciatyvos pradžios jutau stiprų palaikymą tiek iš artimųjų rato, tiek iš visuomenės.
Kol dar eksperimentavau, tas palaikymas buvo vienoks, žmonėms buvo įdomu matyti, kaip man sekasi kurti kažką naujo. Vėliau, gaminiams ir procesui profesionalėjant, tai tapo mano hobiu. Rengiu įvairias parodas, pastebiu, kad žmonės nesitiki pamatyti tokį rezultatą. Jie lieka nustebinti, kad iš plastiko atliekų galima sukurti kažką tokio estetiško ir gražaus. O kur dar tai, kad kiekvienas gaminys – unikalus, dviejų tokių nėra, nes viskas priklauso nuo naudojamų maišelių stilių, jų susilydimo.
– Kuri tiek įdomių tvarumo projektų, o kaip atrodo tavo pačios kasdienybė? Kokie yra pagrindiniai tavo tvaraus gyvenimo būdo patarimai?
– Gyventi kuo tvariau man jau atrodo natūralu, juolab, kad ir auginama buvau pagal šiuos principus. Keliauju dažniausiai pėstute ar viešuoju transportu, dviračiu. Apsipirkdama stengiuosi naudoti daugkartinius maišelius – tiek biriems produktams, tiek ir visiems pirkiniams susidėti. Stengiuos vartoti mažiau, perkant rūbus pagalvoti, ar nerasčiau alternatyvų dėvėtų rūbų parduotuvėse.
Taip pat šeimoje stengiamės sugedusius elektronikos prietaisus pataisyti. Manau, kad viskas remiasi sąmoningu vartojimu, o įpročiai nepasikeičia per naktį – reikia po truputį stengtis keisti savo ritualus ir elgseną.
