„Sąvartyne atsiduria tai, ką nusipirkome, ko mums nebereikėjo ir ką išmetėme. Ir būtent sąvartynas yra ta vieta, kur labai aiškiai pamatome savo vartojimo kainą. Galime nematyti atliekų išnešę šiukšliadėžę, bet jos niekur nedingsta. Šis koncertas privertė į atliekas pažvelgti kitaip – ne kaip į kažką, kas liko už mūsų durų, o kaip į mūsų pačių pasirinkimų pėdsaką. Atliekų tvarkymo politika prasideda ne nuo sąvartyno vartų, o nuo kiekvieno iš mūsų: nuo to, kaip elgiamės su tuo, ko mums nebereikia, ką perkame, kaip gaminame. Norėdami iš tiesų spręsti šią problemą turime vadovautis paprasta taisykle: kad atliekos prasideda gerokai anksčiau nei jos nugula sąvartyne“, – sako koncerte dalyvavusi aplinkos ministrė Ieva Andriulaitytė.
Daugelis žiūrovų dalinosi, kad buvo susidarę visai kitokią nuomonę apie sąvartyną ir kaip jame viskas vyksta. O kai, sėdint jo viduryje, spengiančioje tyloje, klausėsi klasikinės muzikos, žmonėms kilo įvairių reakcijų. „Taip su savimi nebuvau jau seniai. Užsimerkiau ir išplaukiau. Tai dabar kažką galvoti yra labai sunku“, – iškart po koncerto dalinosi žiūrovė iš Jonavos.
Koncertą klausęs verslo atstovas nedaugžodžiavo ir įvardino, kad verslui reikėtų daugiau susiimti. „Mažiau taršos, kuo sveikesni produktai. Perdirbamos medžiagos ir pakuotės, kad grįžtų į pakartotinį naudojimą. Žiedinė ekonomika taupo resursus ir tuo pačiu mes tampame turtingesni. Nes reikia mažiau pirkti žaliavų iš užsienio ir tuo pačiu švariau gyvensime.“
Susiję straipsniai
„Seniai buvau taip pabuvęs vienas su savimi. Jau seniai norėjosi tokios formos, kuri paliestų ne tik šio sektoriaus atstovus, bet ir platesnę visuomenę, kuriai ši tema, galbūt, nėra artima. Kai kam gali atrodyti, kad miestas yra gražus ir švarus savaime. Tačiau iš tiesų dar turime kur pasistengti. Manau, kad tai geras startas tolimesniam vystymui“, – po koncerto dalijosi Kauno RATC direktorius Laurynas Virbickas.
Vartojimo problema atrodo dar toli
Kauno menininkų namų direktorė Aistė Paukštė po koncerto atkreipė dėmesį, kad šiandien mene labai aktyviai gvildenamos atliekų ir perdirbimo temos. Tačiau pastebi, kad vartojimo problema žmonėms dar atrodo labai toli.
„Rodome galerijų parodose, tačiau netikime, kad čia jau yra mūsų pasaulis. Nes galima tiesiog uždaryti duris ir pamiršti. Na, o kai meno veiksmas vyksta tokioje vietoje kaip sąvartynas, jau pats buvimas čia sugrąžina į realybę. Realybę pajutome visu kūnu: garsais, vaizdais, kvapais, tyla, pačios vietos mastu. Svarstau, kad reikėtų toliau tęsti ir daryti čia parodas, koncertus, diskusija. Tai daug aktualiau ir paveikiau nei salėse. Be to, reikia pripažinti, kad dažnai po vienos dienos festivalio daug atliekų iš jo irgi atkeliauja į sąvartyną. Todėl mene svarbu ne tik apie tai kalbėti, bet ir kaip mes kuriame tą meną.“
Mokslo pasaulio atstovui Simonui Barsteigai kilo klausimas: kaip pabuvus tokiose patirtyse padaryti, kad žmonės po meninės dalies galėtų ilgiau pasilikti diskutuoti ir pareflektuoti ne tik einant iki automobilio, bet toje pačioje vietoje. „Gal kai kitą kartą per žinias matysime gaisrą, mes jau patys galėsime suvokti, kaip ir kodėl tai vyksta. Nes čia mes buvome patys. Įvietinta patirtis padeda susavinti. Ne tik pačiam prisiimti atsakomybę, bet ir reikalauti atsakomybės iš kitų. Tokie reiškiniai turėtų plėstis į įvairius formatus, kitus regionus. Ateityje meną galėtų papildyti ir mokslo faktai. Menas atkreipia žmonių dėmesį, bet be mokslo faktų mes vistiek nesuprantame kaip spręsti tas problemas.“
Pirmasis projekto poveikis matuojamas ne tonomis atliekų
Projekto režisierė ir bendraautorė Ingrida Ozar teigia, kad toks projektas atvėrė veikiančią atliekų tvarkymo sistemos vietą visuomenei. „Menas čia tapo ne problemos iliustracija, o priemone žmogui su ja susitikti akis į akį.“
Projekto organizatoriams svarbu, kiek ir kaip žmonės įsitraukė: nuo žiūrovų iki diskusijų socialinėse medijose. Ką jie suprato, kokius klausimus iškėlė, kaip keitėsi požiūris. „Galime skaičiuoti projekto sukeltą viešą diskusiją ir institucijų įsitraukimą. Bet ilgalaikį poveikį norėtume matuoti dar kitaip: kokias konkrečias problemas iniciatyva padėjo iškelti, kokius žmones prie jų subūrė ir kokie sprendimai dėka to buvo išbandyti ar įgyvendinti. Ilgalaikė ambicija yra ne tik meno projektų serija, bet ir siekis suburti žmones norinčius ir galinčius kartu sukurti pamatuojamą indėlį į vartojimo kultūros ir atliekų sistemos pokyčius.“, – sako projekto režisierė ir autorė Ingrida Ozar. Ji kviečia verslus, mokslo atstovus ar valstybines institucijas partnerystei ir susisiekti asmeniškai dėl tolimesnių veiksmų.
„Koncertas fortepijonui ir sąvartynui LT-moll“ yra pirmasis socialinės iniciatyvos „Pabandom dar kartą“ projektas.
Daugiau informacijos: www.pabandomdarkarta.lt