Išvažiavę su visureigiu už savo gyvenvietės pasigrožėti žiemišku gamtovaizdžiu, šalia vieno tvenkinio žmonės išgirdo keistą, cypiantį garsą.
Kažkur netoliese atsiliepė kitas – sodresnis balsas. Tai pasikartojo keletą kartų.
Buvęs medžiotojas Gintautas iškart suvokė, jog tai – ne žmogaus, bet laukinių žvėrių šauksmas. Iš kur jis sklido, suprato vėliau.
Žvilgterėję į vandens telkinį, sutuoktiniai pamatė ledo properšoje besimurkdantį stirniuką. Gyvūnėlis priekinėmis kojomis stengėsi užsikabinti už krašto ir desperatiškai mėgino iššokti.
Netoliese krūmuose blaškėsi išsigandusi stirna. Gyvūnas šaukė.
„Skambink 112 – Bendrajam pagalbos centrui, o aš bėgsiu prie mašinos virvių, gal ištrauksime stirniuką“,- ryžtingai veikė nelaimingajam miško gyventojui pagalbon skubantis bendrovės „Klovainių skalda“ vairuotojas Gintautas Liukpetris.
Kaune atsiliepusi ir nelaimės signalą priėmusi bendrojo pagalbos centro dispečerė nuramino, jog apie įvykį bus pranešta gelbėtojams.
Klovainiečiams patarė net užsirašyti aplinkosaugininkų ir gyvūnų globos tarnybų telefonus. Nelaukusi, kol virves atneš vyras ir, negalėdama ilgiau žiūrėti, kaip lediniame vandenyje murdosi stirniukas, Janina Liukpetrienė puolė prie properšos.
Toje tvenkinio vietoje vandens gylis siekia apie septynis metrus, tačiau klovainietė nusprendė rizikuoti, nors galėjo ir pati prasmegti bebrų išraustoje pakrantėje.
Moteris prišliaužė prie eketės ir sugriebė nelaimėlį, tada lėtai ištempė jėgų netekusį mažylį į krantą.
Nesulaukdami kitų gelbėtojų, drąsūs sutuoktiniai apledėjusį stirniuką parsivežė į savo sodybą, sušildė ir priglaudė, kad žvėrelis atsigautų po patirto šoko.
Po pusės paros stirniukas atkuto ir ten, kur jo tikriausiai lauks motina, paleistas į laisvę.
Atsisveikindama J. Liukpetrienė „bembiui“ ant kaklo užrišo raudoną juostelę – atpažinimo ženklą. Jos vyras Gintautas – buvęs medžiotojas neabejojo, jog patelė greitai suras iš pražūtingos properšos ištrauktą jauniklį.
