Muziejaus teritoriją tvarkantis sargas ryte nieko nepastebėjo, tačiau prieš pietus antrajame aukšte esančiame savo kabinete telefonu kalbėjusi ir pro langą žiūrėjusi muziejaus direktorė Loreta Turauskaitė atkreipė dėmesį į kažkokį saulėje blizgantį daiktą ant eglės kamieno.
Lauke priėjusi prie medžio ji pamatė pustrečio metro aukštyje ant šakos užkeltą kartoninę dėžę, kuri virvute buvo priraišiota prie šakų.
Po dėže, kurios dalis buvo įkišta į permatomą celofaninį maišelį, pakišti pagaliukai. Dėžės šone matėse prapjauta pailga skylė. Nors šalia eglės yra suoliukas, aiškiai matėsi, kad be kopėčių taip aukštai dėžės užkelti nebūtų pavykę.
Sunerimusi L.Turauskaitė apie keistą radinį pranešė bendruoju pagalbos telefonu. Pagalbos tarnyba direktorei pažadėjo kuo skubiau atsiųsti specialiąsias pajėgas ir paprašė išeiti pasitikti atvažiuojančių pareigūnų.
„Maža, kas čia gali būti. Gal, neduok Dieve, koks sprogmuo įkeltas“, – laukdama specialiųjų tarnybų svarstė moteris. Direktorė prisiminė iki šiol teismuose nesibaigiančius ginčus su vienu palangiškiu, kuris pretenduoja į paveldėtą muziejaus pastatą.
Tačiau viskas paaiškėjo ir be specialiųjų tarnybų pastangų. Pamatęs prie eglės stoviniuojančius ir galvą užvertusius žmones, priėjo šalia muziejaus šaligatvį remontuojančios įmonės darbininkas.
Vyras prisipažino, kad tai jis ryte į medį įkėlė bičių gaudyklę.
„Ne pirmą dieną čia dirbant pastebėjau, kad aplinkui skraido daug bičių. Į dėžę įdėjau korį ir nutariau jas surinkti“, – pasakojo bitininkas.
„Reikėjo anksčiau pranešti. Čia jau policija važiuoja“, – pyktelėjo muziejaus direktorė ir skubėjo skambinti, kad atšauktų iškviestas tarnybas. ˙
