Automobilis Kuršių marių link riedėjo lėtai, vairą pasukau link šalikelės ir iš atokaus atstumo stebėjau plėšrūnės žygį su grobiu nasruose.
Ji bidzeno užtikrinta ristele, lyg nejaustų nešulio svorio. Nesvyruodama užtikrintai kepėtino pelkėto Aukštumalos miško link.
Lapė nešė įsikandusi už save didesnį stirniuką. Jau nusuktu sprandu. Neabejotinai – jaunikliams, kuriuos po kažkuria kerplėša išraustam urve pavasarį atsivedė ir dar tebeaugina.
Tiek šviežienos, kiek vienu ypu jauniklių maitintoja šiandien jiems atneš – alkiui apmalšinti užteks ilgam.
Iš pakelės pievos tolėliau pakėlė galvą stirninas, žvilgtelėjo į šią nuožmią sceną – mažylio žūtį lapės nasruose – ir spruko šalin.
Stipresniojo galia gamtoje, akivaizdu – neginčijama.
O Kuršių mariose tuo tarpu – įprastinė kormoranų ir kirų apgultis. Žinoma, ten, kur žvejai sustatė gaudykles. Paukščiai, kaip ir žvėrys bei žmonės, ieško ir randa būdų mažesnėmis sąnaudomis užsitikrinti sąlygas išgyvenimui.
Kai žvejai niršta, jog žuvų ištekliais yra priversti dalintis su rajūnais paukščiais, gauna tiesų atkirtį. Į marių gėrį gvieštis už kormoraną didesniam rajūnui – gobšuolių verslui – išimtinės teisės Kūrėjas nesuteikė.
Pamariu pasivaikščioti išsileidusieji gurmanai tiesiog ant takų dabar gali rinkti storas raumeningas sraiges ir iš jų, parsinešę namo, ruošti delikatesinius valgius. Veltui. Žemuogės iš papievių desertui – taip pat.
Vasara dosniai dalija savo derliaus kupą ir grąžos neprašo.