Šeštadienio ryte atsidarom šaldytuvą ir spinteles, susišluojam viską, kas turėtų būti valgoma, o kartais jau ir nebevalgoma, ir lekiam į mišką. Susiradę gražioje vietoje gražią eglutę, ja „papuošiam“ morkytėm, bulvytėm irgi abaliukais, pametam dar kokį kopūstėlį, bulvių pusviedrį ir seno batono. Neužmirštam mandarinų (kokios šventės be jų) ir dar dėl grožio ananasą (nes buvo tiek daug visko, kad nespėjom suvalgyt ir pastarasis prarūgo).
Atsitraukę pasigrožim ir užsidėję didelį pliusą, visokeriopai apsipatenkinę, lekiam namo. O te šiltai įsitaisę kemšam tuos pačius mandarinus ir įsivaizduojam, kaip išbadėję žvėreliai bėga paknopstom, kaip vaišinasi, kaip dėkavoja savo gelbėtojui.
Nesat taip darę? Aš esu (na be ananasų ir mandarinų) ir noriu štai ką jums pasakyti.
Brangieji mano, žinokit žvėrelių gelbėt nereikia. Tikrai tikrai. Jiems puikiai sekėsi, sekasi ir seksis, jei jūs NESIKIŠIT (atsiprašau, kad pakėliau balsą).
Visų pirma, garsusis šūkis „gelbėju žvėrelius“ reiškia, kad bandot padėt (nepadedat) 3 rūšims: šernui, stirnai ir gal kiškiui. Pradėkim nuo to, kad va tokiu oru šie žvėrys turi maisto į valias ir daug skanesnio, nei jūs įsivaizduojat.
Prie žmogumi dvokiančio naminio maisto žvėrys iš viso nesiartina ir kiekvieną naują objektą iš tolo aplenkia.
Morkas ir kopūstus žvėrys valgo pasakose (daržuose paragauja, bet tai nėra jų gyvenimo svajonė). Apie tortus, ananasus ir mandarinus net nešneku – tai nuodas.
Tokiu oru maistas supus daug greičiau, nei bet koks žvėris per 100 metrų prisiartins. Realiai, veždami daržoves į mišką, jūs jį užteršiat organinėmis atliekomis ir už tai aplinkosauga jus turėtų nubausti.
Jei jau pasiryžę kištis (nors nereikia, PRAŠAU), tai kiškitės su protu.
Vežkit maisto (tik tą, kurį vėliau parašysiu) tada, kada išties reikia (ilgai laikosi labai storas sniego sluoksnis (pamenat, kada tai buvo? Aš – ne).
Vežkit ne į pušyno vidurį, kur gyvenime nėra užklydęs joks žvėris, bet ten, kur tų žvėrių yra (eiguliai ir miškininkai žino, netingėkit pasiklaust).
Vežkit visokius grūdus (miežiai, kukurūzai), šieną ir patį skaniausią dalyką – cukrinius runkelius. Valgys ir obuolius, bet ne tuos, kurie nepūva 12 mėnesių.
Visada atsiminkit, kad bandydami padėti vienai rūšiai jūs skriaudžiat kitus – vilkus, lūšis, lapes, kiaunes. Kuo jie blogesni?
Sakysit, kad va, o medžiotojai tai šeria. Tikiuosi, kad nauja valdžia visiškai uždraus šėrimus, nes tai yra atgyvena. Lygiai kaip ir terminas „medžioklės ūkis“. Koks dar blyn ūkis? Ūkyje gyvuliai šeriami, miške to daryt nereikia, nes žvėrys patys prasimaitina. Kai medžiotojas pasakoja, kad daro gerą darbą, nes žiemą šeria žvėrelius, man norisi pasiėmus tą žvėrims skirtą grūdų maišą vožtelt jam per galvą. Vienintelis medžiotojų tikslas (tokiomis žiemomis, kaip pastarosios) išlaikyti žvėris savo plotuose, kad jie nepabėgtų pas kaimynus, ir jokia pagalba čia net nekvepia (medžiotojai daro daug kitų gerų darbų, bet tema ne ta).
Taigi, vasarą prašiau, kad negelbėtumėt jauniklių, dabar prašau nedaryti miške sąvartyno ir nesikišti. Miškas jums padėkos ir aš.
Daugiau skaitykite Mariaus Čepulio puslapyje Čepulio fotoklajonės.
