Romanas Fedorcovas (39 m.) dirba žvejybos traleryje „Korund“. Plaukiodamas su savo komanda Arkties ir Atlanto vandenynuose nuo Barenco jūros iki Maroko krantų jis tinklais traukia įvairiausias komercines žuvis.
Vis dėlto tarp maistui skirtų žuvų pasitaiko ir itin šiurpios išvaizdos gelmių gyventojų.
Daugiau nei prieš metus iš Murmansko kilęs vyras ėmė fotografuoti vandenų monstrus, kurie labiau primena ne žuvis, o siaubo filmų personažus.
Vieni jų gyvena gana šviesioje vandenyno zonoje – maždaug nuo 200 metrų iki kilometro gylyje.
Tuo metu kraupiausios išvaizdos aštriadančiai knibžda vadinamojoje tamsos teritorijoje – didesniame nei 1 kilometro gylyje.
Čia viešpatauja prieblanda, o dar giliau yra visiška tamsa, kur niekada neprasiskverbia joks saulės spindulėlis. Todėl nemaža dalis gelmių monstrų yra juodos arba artimos jai spalvos – mat ji sugeria visus šviesos spindulius.
Taip šie plėšrūnai savo aplinkoje tampa nematomi.
Kaip paaiškino JAV nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos specialistai (NOAA), panašų efektą pasiekia ir raudonų atspalvių vandens gelmių gyvūnai.
„Juoda gyvūnų spalva sugeria visas įmanomas šviesos spektro dalis ir nieko neatspindi. Panašų privalumą turi ir raudonos spalvos žuvys. Todėl net ir menkiausias šviesos šaltinis yra gyvybės ir mirties klausimas.
Būdamos beveik nematomos juodos ir raudonos žuvys neturi priešų“, – aiškino NOAA specialistai.
Į tinklus patekusios ir į paviršių ištrauktos žuvys, kurias įamžino rusų žvejys, nugaišo. Tačiau tik taip įmanoma iš arčiau pažinti mums dar svetimą vandenynų gelmių pasaulį.
Kuo daugiau tokių pavyzdžių bus pateikta, tuo daugiau galimybių turės mokslininkai, siekiantys išsiaiškinti, kas gyvena šaltoje ir tamsioje vandenyno gelmėje.
Ne vienas jau žino, kaip atrodo velniažuvės, ant galvos turinčios šviesą skleidžiantį ragą aukai privilioti, o kai kurie laimikiai atrodo tarsi iš baisiausio košmaro – aštriadančiai, plačiaburniai, slidūs siaubūnai.
Nieko nuostabaus, kad dauguma žvejų, dirbančių jūrose, nebūna labai šokiruoti išvydę tokius padarus.
Bet su žvejyba nieko bendra neturintiems žmonėms šie gyviai gali kelti pasibaisėjimą ar net šleikštulį.
Vienas iš įdomiausių radinių, kuriuos tinkluose aptiko R.Fedorcovas, yra gyvatryklis.
Tai ryklys, savo kūno forma panašus į ungurį, tačiau turintis išskirtinių į vidų užsilenkusių aštrių dantų juostas.
Kiti eksponatai – ne menkiau įspūdingi. Pavyzdžiui, vilkžuvės arba barzdotieji jūrų velniai – vienos menkiausiai ištirtų ir matytų jūrų giliavandenių žuvų.
Į tinklus pakliūva ir dviragių dėžiažuvių, atpažįstamų pagal savo ilgus ragus, susiformavusius ant galvos.
Įspūdingai ir pavojingai atrodo braziliniai švietrykliai ar aštriadančiai monstrai – juodosios kalavijos, didžiažiotės švietenės, didžiaakiai grenadieriai.
Dėmesio vertas ir chimeržuvių atstovas – ryklys vaiduoklis. Iš vandens ištraukto ryklio akys tampa žalios, tačiau gelmėse jos atrodo lyg mirusios.
Beje, ne visi eksponatai, kurie patenka į tinklus, yra žuvys. Tai – oranžiniai delno dydžio ilgakojai jūrų vorai. Kai kurių jūrų vorų kojų ilgis siekia net 70 centimetrų.
Vieni gelmių padarai vandens paviršių tinkluose pasiekia be didesnių kūno išvaizdos pokyčių.
Tačiau kai kurios iš vandens ištrauktos giliavandenės žuvys tampa neatpažįstamos – mat jūrų gelmėse šie gyviai prisitaikę gyventi itin aukšto slėgio sąlygomis. Ištraukus jų išvaizda pasikeičia labai smarkiai.
