Žemuosiuose Šančiuose ir prie Kauno hidroelektrinės prie Nemuno buriasi šimtai nuo stingdančio šalčio bėgančių ir lesalo ieškančių gulbių bei tūkstančiai ančių, kitų paukščių. Juos žmonės lesina grūdais, duona, batonu, net bandelėmis.
Vieni paukščiams lesalo nepagailėję žmonės tvirtino, jog per šalčius juos lesina nuolat, kiti sakė, jog girdėję ornitologų kvietimą raginantį per šalčius padėti žiemojantiems ir išalkusiems paukščiams.
„Girdėjau, kad žiemojančioms gulbės pavojus sušalti ar prišalti negresia, tačiau joms labai trūksta lesalo. Ornitologai sako, kad lesinti paukščių rudenį, vasarą, pavasarį ar žiemos pradžioje negalima, tačiau kai visi ežerai, tvenkiniai aplink užšąla ir gulbės suskrenda į Kauną, į Nemuną, pagalba šiems paukščiams – būtina“, – sakė prie Kauno hidroelektrinės gulbėms grūdų atnešusi kaunietė Eleonora.
Ornitologai ne kartą yra minėję, jog ten kur didelė paukščių koncentracija, tai pakankamai nedidelėje upės atkarpoje belieka labai mažai augalinio maisto. O kai dar po šalčių upės pakrantės užšąla, rasti lesalo praktiškai neįmanoma. Kai aplinkiniai vandens telkiniai atšils, tada bus galima nutraukti lesinti paukščius.
Priskaičiuota, kad ypatingas sąlygas šaltomis žiemomis vandens paukščiams sukurianti Kauno hidroelektrinė, į Kauno miestą žiemomis pritraukia iki 17 tūkst. vandens paukščių.
Jau rudens antroje pusėje kartu su antimis pradeda būriuotis ir migruojančios gulbės nebylės, kurių balti ir grakštūs kūnai priverčia ne vieną pro šalį keliaujantį žmogų sustoti ir pasigrožėti šiais paukščiais. Žemuosiuose Šančiuose paukščių lesinti atvykstančių žmonių akį ypač traukia šalia baltųjų gulbių grakščiai vaikštinėjanti juodoji gulbė.
