Tai, kad turi pūstauodegę kaimynę, šeima pastebėjo iškart, vos atsikraustė į netoli nedidelio miškelio esantį namą naujojoje Kalotėje.
„Ji ten jau kurį laiką siautė po medžius, darė tvarką. O nuo rudens ir pas mus pradėjo lankytis, vis langais perbėgdavo.
Nusprendėme jai ant vienos ar kitos palangės padėti po vieną kitą riešutuką. Ta idėja pasiteisino – voverė pradėjo vis dažniau pas mus užsukti.
Net iš rankų ėmė riešutus imti, kai atsargiai atsidarę langą paduodavome“, – apie draugystės pradžią su vovere pasakojo A.Mockus.
Tiesa, šeima greitai pastebėjo, kad net ir tais rytais, kai voverė neapsilankydavo, riešutai nuo palangių dingdavo. Pasirodo, jais pasivaišindavo paukščiai.
Netrukus namo šeimininkas sugalvojo voverei pastatyti būstą. „Pamaniau: jeigu aš name gyvenu, tai negi voverė gyvens pas mane kažkur palėpėj?
Reikia ir jai normalaus būsto!“ – juokėsi klaipėdietis.
Panaršęs internete vyras rado įvairių voverėms skirtų namų projektų, išsirinko labiausiai patikusį ir kreipėsi į Kretingos stalių Praną Zastarą, kad šis suręstų žvėreliui būstą.
Stalius iškart ėmėsi darbo ir pastatė voverei kelių aukštų vilą su baldais viduje ir netgi, kaip juokavo A.Mockus, terasa kaitintis saulutėje.
P.Zastaras namo vidaus nedažė, kad viduje voverė galėtų jausti natūralų medžio kvapą. O kad priviliotų gyvūnėlį į naująjį būstą, Aurimas jame paliko pūkų, rastų viename buvusiame voverės lizdelyje.
Naujame voverės name vyras būsimai jo šeimininkei paliko ir šiek tiek riešutų. Tiesa, kol kas gyvūnas specialiai jam suręstame name ilgai nebūna. Tačiau Aurimas tiki, kad netrukus žvėrelis prie savo pilaitės pripras.
Kelių aukštų voverės namas klaipėdiečiui kainavo nepigiai – apie 150 eurų. Tačiau vyras vylėsi, kad naujoji šeimininkė jame netruks įsikurti ir gal net sukurs šeimą.
„Gana vėlai tą namą iškėliau – tik vasarį. Reikėjo pakabinti lapkričio pradžioje.
Voverės poruojasi gruodžio–sausio mėnesiais.
Bet nebuvo lengva sunkoką namą iškelti.
Reikėjo į sieną specialius inkarus įgręžti, ant kurių jis laikosi“, – pasakojo Aurimas.
Nors kol kas šeima nežino, kokios lyties jų prisijaukinta voverė, gyvūnas jau turi vardą.
„Praminėme voverę Voru, nes ji kaip voras laksto kraigu, medžiais, sienomis, žemyn galva bėgioja.
Dažniausiai ją matome rytais. Bet garantuotai ir dienomis, kai mūsų nebūna, siaučia aplink namą“, – neabejojo klaipėdietis.
Kartą jis pastebėjo, kad viena ant namo pakabinta stebėjimo kamera rodo vaizdą keistu kampu, į žemę. Nusprendė, kad čia – voverės darbas.
Matyt, dūkdamas aplink namą žvėriūkštis ją savo kūnu spėjo nulenkti.
Pamiškėje apsigyvenęs klaipėdietis turi ir daugiau smagių kaimynų.
Pro šalį neretai praeina briedžiai, prabėga lapės, stirnos. Vasarą atskrenda gandrų.
Greta gyvena ir mažieji apuokai, iš kitų apuokų ir pelėdų išsiskiriantys specifiniu ūbavimu su cypimu.
Šeimą lanko ir genys, kurio iškaltose drevėse mėgsta įsitaisyti ne tik voverė, bet ir varnėnai.
Kad šalia gyvena genys, A.Mockus sužinojo gana netikėtai, pastebėjęs ką tik įsigyto namo fasade skylę.
Iš pradžių nustebo – gal ši skylė turi kokią funkciją? Bet iš pardavėjo sužinojo, kad čia genys pasidarbavęs.
Skylė parduodant namą buvo užtaisyta, bet genys netruko toje pačioje vietoje iškalti naujos.
Gamtą mylintis A.Mockus ant fasadą gadinančio genio nepyksta ir jo neveja į šalį. Jam smagu matyti namus aplankantį raudongalvį paukštelį.
