Vaidas Balys. Aplinkos ministerija prieš gamtos apsaugą?

Vėl ruduo, vėl batalijos dėl vilkų ir jų medžioklės. Lyg ir nieko naujo, tiesiog įprasta rudeninė rutina. Kita vertus, kaip ir kasmet, yra kas nors netikėto ar neįprasto.

Vilkas.<br>M.Patašiaus nuotr.
Vilkas.<br>M.Patašiaus nuotr.
Vilkas.
Vilkas.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Oct 4, 2018, 10:29 AM, atnaujinta Oct 4, 2018, 10:30 AM

Nuomone apie tai pasidalijo Vilko plano tobulinimo grupės, Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos narys Vaidas Balys.

Štai šiemet planuojamas 110 vilkų sumedžiojimo limitas sumuš nemažai rekordų, nes norint surasti tokio intensyvumo medžioklę teks grįžti į 1997 metus – dar prieš Europos Sąjungą, kai išvis nebuvo limitų, o už nudaigotą vilką buvo mokamos premijos. Paradoksalu, bet šis didžiulis limitas nėra didžiausias netikėtumas šiais metais.

Šių metų žvaigždė – Aplinkos ministerijos ir ministro Kęstučio Navicko pozicija, komunikacija bei veiksmai saugant (?) Lietuvos gamtą.

Dar rugsėjo 26 d. ministerija paskelbė pranešimą, kad aplinkos ministras jau tuoj pasirašys 110 vilkų sumedžiojimo limitą nustatantį įsakymą. Anot pranešimo šį skaičių pasiūlė aplinkos ministro sudaryta darbo grupė Vilko apsaugos planui ir populiacijos apskaitos metodikai tobulinti.

Kadangi esu šios darbo grupės narys, nustebau, nes grupė neturėjo uždavinio pasiūlyti 2018–2019 metų vilkų sumedžiojimo limitą, tokio uždavinio nesprendė, nediskutavo ir tikrai jokio konkretaus limito nesiūlė.

Taip, darbo grupės taisomas planas leistų ateinantį medžioklės sezoną medžioti nuo 0 iki 110 vilkų, tačiau konkretaus limito parinkimas yra viešų diskusijų ir politinio sprendimo klausimas.

Šio teksto rašymo metu grupė dar net nėra baigusi savo darbo, naujojo plano projektas nėra pateiktas, suderintas su visuomene ir įsigaliojęs, todėl toks limitas kol kas yra išvis negalimas. Tai kodėl ministerija imasi skelbti tokius keistus pranešimus?

Principas neprisiimti politinės atsakomybės, o ją perkelti ant nereprezentatyvių darbo ar konsultacinių grupių nėra naujovė šio ar ankstesnių ministrų veikloje, tačiau tai nepaaiškina tokios skubos, besikertančios su teisėkūros principais.

Aš asmeniškai manau, kad tai yra dabartinio ministro savotiško suvokimo apie sprendimų derinimą su visuomene apraiška. Sprendimas iš pradžių suderinimas su „ūkinėmis“ pusėmis (vilkų atveju – Medžioklės konsultacine taryba ir Seimo Kaimo reikalų komitetu, kuriems Plano projektas ir limitai jau pristatyti), o tada išmetamas į viešą erdvę žmonių teismui.

Jeigu kyla audra, kaip kad nutiko su padidinta miškų kirtimų norma, vadinasi, klausimas visuomenei rūpi, todėl galima pradėti diskutuoti. Jeigu audra nekyla, tai reiškia, kad pradinis sprendimas buvo tinkamas, todėl galima ramiai imtis kitų darbų.

Gaunasi pažodinis principo „kiek visuomenė norės gamtos, tiek jos ir turės“ įgyvendinimas. Ir ministras visada išliks geras, nes nulinks link tų, kurie galų gale liks laimėtojais, todėl jam net nereikia turėti išankstinių nuostatų ar principų.

O kas su šiuo beveik tiesioginės demokratijos principu blogai?

Visų pirma, tokioje situacijoje visuomenė savo poziciją gali pristatyti tik pilietinio protesto forma, o protestas nėra tinkamiausias formatas iškomunikuoti subtilius niuansus. Todėl diskusija išvirsta į trivializuotų šūkių karus, o tada jau labai paprasta diskusiją ir nuomonę nurašyti kaip pernelyg emocišką, radikalią ar nekonstruktyvią.

„Ai, tie visuomenininkai, jie tik garsiai šaukia visokius niekus, bet nesiūlo, kaip problemas spręsti“ – ar gi negirdėtas įvertinimas?

Antra, visuomenė, kuri už kiekvieną sprendimą turi kovoti šaukdama ar protestuodama gal ir bus konsoliduota trumpam laikui, bet ilgainiui pervargs ir nuleis rankas arba užleis pirmas gretas neaiškaus plauko veikėjams, kuriems tokia nepasitenkinimo terpė yra idealios sąlygos siekti visai kitų tikslų.

Batalijos dėl miškų kirtimų yra puikus pavyzdys, kai vienoje pusėje stovi idėjininkai, gamtininkai ir pusiau profesionalūs neramumų kėlėjai. Ir iš šono žiūrint į minią juos atskirti darosi ganėtinai sunku – o tai tikrai nėra į naudą nei gamtos apsaugai, nei pačiai visuomenei.

Nors lyg ir atrodytų, kad 2018 metais Lietuvoje jau nebeturėtų reikėti kovoti dėl kai kurių akivaizdžių dalykų, bet ne, vėl pradedame iš naujo.

O svarbiausia – Aplinkos ministerija ir ypač ministras, pagal nutylėjimą pasirinkdami ir komunikuodami išskirtinai ūkinę poziciją padaro daugiau žalos, negu turbūt patys suvokia.

Ir tos žalos taip lengvai nebeištaisys galimi vėlesni sprendimų pakeitimai, atsižvelgiant į visuomenės nuomonę. Nes institucijų ir jų vadovų pozicija signalizuoja visuomenei, kas yra priimtina ir teisinga, o kas ne.

Jeigu Aplinkos ministerija savo komunikacijoje vilkus suvulgarina iki „žalos darymo mašinos“, kurią tereikia kuo efektyviau sureguliuoti, tai signalas tam tikroms grupėms aiškus – rūšis yra nepageidaujama arba bent jau nelabai svarbi, todėl galima laisviau pažiūrėti į visokius suvaržymus ar apribojimus, o ir šiaip pradėti ruoštis dar intensyvesniam reguliavimui ateityje.

Būtent tokią poziciją šiuo metu ir yra užėmusi Aplinkos ministerija – taip jaučiasi, lyg ji būtų Žemės ūkio ministerijos padalinys gamtos sureguliavimo klausimais.

Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos (Berno) konvencija, kurią ratifikavo ir Lietuva, nurodo, kad „Kiekviena susitariančioji Šalis skatina švietimą ir pagrindinės informacijos, susijusios su būtinybe saugoti laukinę florą ir fauną bei jų gyvenamąją aplinką, platinimą“.

Tai visų pirma galioja institucijoms, ypač – Aplinkos ministerijai. Tačiau kur ši žinutė ministerijos ar ministro viešoje komunikacijoje apie vilkus ar tuos pačius stumbrus?

Žinoma, tai neprivalo būti vienintelė žinutė, tačiau jeigu jos nėra, tada tūlam piliečiui iškyla natūralus klausimas: o tai kam mums išvis reikalingi tie velnio padarai stumbrai ar vilkai, ar dar kokia nors kita nelabai patogi gyvūnų rūšis, sėdinti ūkininkams ant sprando?

Išplėtęs akis ir ausis laukiu, kada iš Aplinkos ministerijos pusės išgirsiu tokio tipo žinutę: „Gerbiami ūkininkai ir juos atstovaujančios institucijos, mes girdime ir matome jūsų problemas ir konfliktus su gyvąja gamta. Ir mes esame pasiryžę kartu ieškoti sprendimų.

Tačiau taip pat primename, kad vilkas yra įprasta ir nuo seno Lietuvoje gyvenanti rūšis, itin svarbi mūsų ekosistemoms, kraštovaizdžiui ir visuomenei. Ir konflikto su vilkais ar kitais gyvūnais negalime išspręsti vien tik laukinių gyvūnų sąskaita.

Todėl mes nekantriai laukiame jūsų konstruktyvių pasiūlymų, kaip bus sprendžiami darnios ir draugiškos aplinkai žemės ūkio plėtros iššūkiai ir kaip konfliktas bus mažinamas ir iš jūsų pusės“. Atrodo, tiek nedaug, bet kaip nėra, taip nėra.

Todėl aš esu labai nusivylęs aplinkos ministru Kęstučiu Navicku ir jo komanda, dirbančia su gyvąja gamta. Ne tiek dėl galutinių sprendimų, kurie nori nenori turi būti kompromisiniai, tačiau dėl visiško nenoro užimti bent kiek gamtišką poziciją ar formuoti principingesnę gamtos apsaugos strategiją, dėl tyčinio ar netyčinio kenkimo savo proūkiška komunikacija, bei dėl sprendimų derinimo su visuomene revoliucijų keliu.

Sunku pačiam patikėti tuo, ką sakau, bet per pastaruosius 8 dalyvavimo gamtosauginėje veikloje metus ši Kęstučio Navicko vadovaujama aplinkos ministerija atrodo labiausiai proūkiška ir negamtiška iš visų iki šiol buvusių. O tokį įvertinimą užsitarnauti toli gražu nėra lengva.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.