Šiemet pavyko suskaičiuoti 2702 snaudalius. Gausiausiai, kaip visada, žiemojo vandeniniai (1316) ir Brandto (683) pelėausiai, o fortuose saugomų kūdrinių pelėausių, kaip ir šiaurinių šikšnių bei rudųjų ausylių, deja, rasta tik vienas kitas. Dar vienos saugomos rūšies atstovų – europinių plačiaausių – aptikta 298.
Geriausios sąlygos žiemojantiems šikšnosparniams – žmonių beveik nelankomuose avarinės būklės požemiuose. Būtent ten ir užfiksuota didžioji dauguma forto „viešbučio“ gyventojų.
Kuo lengviau požemiai prieinami žmonėms – tuo ten mažiau žiemojančių šikšnosparnių, mat šie padarai itin jautrūs trikdymui.
Kaip ir kasmet, pirmūnas buvo Rokų (IV) fortas. Antra vieta pagal bendrą šikšnosparnių skaičių atitenka Žagariškių (I) fortui, trečia dalijasi Naujosios Fredos (III) ir Julijanavos (II) fortai.
Hibernacijos metu draustiniuose, kur žiemoja šikšnosparniai, lankytis draudžiama. Lankytojai turėtų būti supratingi, sudrausminti ar paraginti laikytis šio reikalavimo to nežinančius. Žmonės neretai nepaiso draudimo lankytis fortuose nuo spalio 1 iki balandžio 30 dienos ir taip padaro daug žalos gamtai – nuo rudens trikdomi šikšnosparniai stresuoja: vengia čia pasilikti žiemą, o žmonėms lankantis fortuose žiemą skraidantys žinduoliai neretai išbudinami ir dėl to dalis jų nesulaukia pavasario – žūsta.
Žiemojančių šikšnosparnių galima aptikti ne tik saugomose teritorijose, bet ir kitose vietose, kur palankios sąlygos, kad ir rūsiuose.
Tokiu atveju išsigąsti tikrai neverta: šikšnosparniai uogienių ir bulvių nesuvalgys, o už suteiktą prieglobstį ir ramybę pavasarį ir vasarą atsidėkos sumedžiodami daugybę vabzdžių kenkėjų!
