Irmos Vasiliauskienės, jos suaugusių sūnų Algirdo ir Tomo bei būrio pagalbininkų kasdien laukia per pusę tūkstančio 40-ies rūšių gyvūnų.
17-os hektarų plote kalvarijiečiai rūpinasi kelių rūšių tigrais, liūtų pora, pumų šeima, zebrais, vilkais, lamomis, triukšminga pavianų šeimynėle, įvairių rūšių ožkomis bei paukščiais.
A.Vasilauskas pasakojo, jog jis bemaž šešerius metus svajojo įsigyti auksinių tigrų ir pavyko tik šiemet.
Algirdas pats su draugu važiavo į Čekiją parsigabenti plėšrūnų poros, kuri puikiai ištvėrė ilgą kelionę.
„Zoja ir Batu šiomis dienomis apsižiūri savo teritoriją. Mergina yra kiek drąsesnė, o tigras dažniausiai guli, – sakė Algirdas. – Palikuonių tikimės kitais metais. Kol kas Zoja dar yra per jauna – trejų metų, Batu vyresnis.
Auksiniai tigrai yra Bengalijos ir baltųjų tigrų palikuonys. Tačiau kartais jie gali susilaukti ir ne auksinių, gali gimti ir Bengalijos, ir baltieji“.
Zoja ir Batu buvo įkurdinti erdviame narve priešais baltuosius tigrus. Šie naujakurius sutiko gan ramiai, tačiau susierzinimą dėl būsimos konkurencijos išreiškė prislopintu urzgimu.
Kol Zoja šmirinėjo po visus narvo kampelius, jos būsimasis partneris Batu tysojo pavėsyje ir, rodės, aptingęs abejingai stebėjo aplinką.
Tačiau po kiek laiko tigras parodė tikrąjį charakterį, kai prie jo narvo, matyt, per ilgai užsibuvo vienas iš zooparko svečių.
Griausmingai riaumodamas Batu žaibiškai puolė žmogaus link ir staigiai sustojo prie pat užtvaro, sukeldamas dulkių debesį.
Kelis sykius pakartojęs kraują stingdantį bauginimą tigras nurimo ir lyg niekur nieko vėl prigulė pavėsyje. Zoja savo sugyventinio išpuoliu nesusidomėjo visiškai, išliko rami.
Tačiau Batu riaumojimas sudomino tolimesniame narve gyvenančius Bengalijos tigrus. Vienas jų net pasilypėjo ant pakylos, kad per aukštą tvorą pamatytų, kas darosi giminaičių narve.
Algirdas patvirtino, jog auksinė tigrė Zoja yra ramaus charakterio, o Batu – tikras plėšrūnas.
Netoli tigrų narvo gyvenanti puma Ogis, vos išgirdusi Algirdo ir Tomo balsus, tuoj pat atbėga iš narvo gilumos ir ėmė švelniai miauksėdama glaustytis į virbus.
„Ogį mes užauginome nuo buteliuko“, – glostydamas pumą kalbėjo Tomas. Pasakodami apie savo zooparko gyventojus Algirdas ir Tomas dažnai apie kurį nors gyvūną sakė „užauginome nuo buteliuko“.
Vasiliauskų šeimos namuose kūdikystę ir ankstyvą vaikystę praleido ir pumų šeimos atžala Ogis, ir vienas iš dabar jau suaugusių liūtų.
Ko gero, triukšmingiausi Trakėnų zooparko gyventojai yra pavianų šeimyna. Šeimos galva savo narve tvarką prižiūri griežtai ir be ceremonijų, – patelė ir beždžioniukai visada turi būti kartu. Šios taisyklės dar neišmokusios atžalos sulaukia skaudžių tėvo niuksų.
Algirdas ir Tomas pasakojo, jog beždžionės kartais savotiškai pamoko neapdairius lankytojus.
Nors apsauginė tvorelė pastatyta saugiu atstumu nuo pavianų narvo, tačiau atsiranda smalsių lankytojų, kurie nepaiso užtvaro.
„Beždžionės ne kartą yra pagriebę lankytojų akinius, jos čiumpa visokius blizgančius daiktus“, – šypsodamasis pasakojo Tomas.
Algirdas teigė, jog jų zooparke per metus apsilanko apie 100tūkst. žmonių: „Daugiausia atvažiuoja vaikų ekskursijos ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninės Lenkijos. Kaip nebūtų keista, vaikams labiausiai patinka ne tigrai, ar beždžionės, o ožiukai, nes tik juos leidžiame pašerti“.
