Visai nebebaikštus
Netoli Bernatonių, šalia Panevėžio, esančiame medžio apdirbimo įmonės „Elitėja“ padalinyje gyvena stirniukas.
Visą dieną jis laisvai vaikšto po teritoriją, ėda jam žmonių atneštą maistą, o vakarop, kai visi baigia darbus, nuliuoksi į visai šalia esantį mišką. Prašvitus stirniukas vėl „prisistato į darbą“.
Miško žvėrelis tiek susidraugavo su žmonėmis, kad jau pažįsta kiekvieną darbuotoją, prie jų drąsiai eina, sekioja iš paskos.
Kartais stirniukas užeina pasižvalgyti ir po medienos pjovimo cechą. Jokia teritorijoje esanti technika jo negąsdina, gyvūnas nesibaido ir pro vartus įvažiuojančių bei išvažiuojančių sunkiasvorių vilkikų, garsiai burzgiančių keltuvų.
Atėjūnas susibičiuliavo ir su čia jau anksčiau apsigyvenusiu šunimi Štapiku.
Į svetimus stirniukas reaguoja karingai, atstato ką tik išsikalusius ragelius ir bando trinktelėti galva. Įsisiautėjęs jis pavaiko ir senbuvį šunį.
Gulėjo prie durų
Miško gyventojo čia niekas neatgabeno, prie žmonių jis prisišliejo pats.
Laukinis žvėrelis į įmonės teritoriją atklydo daugiau nei prieš mėnesį.
Ryte į darbą atėję įstaigos darbuotojai stirniuką rado gulintį prie administracinio pastato durų.
Gyvūnas atrodė visiškai silpnas, tarsi kuo sirgtų.
Žmonės suskato jį vežti pas veterinarą, įkėlė į įmonės mikroautobusiuką, bet laukinukas iš paskutiniųjų ėmė blaškytis, daužytis po mašinos vidų. Su tokiu neramiu gyvu kroviniu būtų buvę neįmanoma važiuoti.
„Išsiaiškinom, kad jis tikriausiai apsiėdė rapsų, tie augalai miško gyventojams pavojingi, sutrinka virškinimas, išsipučia skrandžiai. Iškėlėm stirniuką iš mašinos ir leidom būti ten, kur pats pasirinko“, – pasakojo įmonės darbuotojas Mylokas Barkauskas, tapęs pagrindiniu atėjūno globėju.
Pirmomis dienomis mažasis ligonis gėrė labai daug vandens.
M.Barkauskas sukalė mažas ėdžias, į jas prikrovė rupiai tarkuotų morkų ir runkelių, padėjo žiedinių kopūstų, batono riekelių.
Kai stirniukas sustiprėjo, paaiškėjo, kad jis labiausiai mėgsta šunų maistą: kremta sausas kietas granules net pasigardžiuodamas.
Jau išsikalė ragai
„Kai atėjo, buvo gerokai mažesnis, ragų dar neturėjo, jie čia begyvenant jam išsikalė“, – meiliai apie globotinį pasakoja M.Barkauskas.
Įmonės vadovas Julius Šlekys ne tik neprieštaravo, kad stirniukas gyventų teritorijoje, bet darbuotojams prisakė kaip galint žvėrelį globoti.
„Jis labai myli gyvūnus, pažiūrėkit, kokie įmitę ir blizgiakailiai čia gyvenantys šunys“, – juokiasi M.Barkauskas.
Stirniuką jis pavadino vyriškai – Cibu, mat tas yra patinėlis. M.Barkausko pašauktas vardu gyvūnas tuojau pat atbėga.
Vyras primena, kad šuns Štapiko vardas ne atsitiktinis, jį taip praminė darbininkai, štapikais vadinantys į konteinerius dedamus skersinius.
„Kartais Cibas būna popiktis, užeina noras pasikaut, mudu galynėjamės, jis duoda galva“, – juokiasi vyras.
Svetimų stirniukas nepuola, bet matyti, kad nelabai mėgsta.
Nurišo raudoną kaspiną
Dažnai laukinukas įsitaiso prie įmonės vartų, po eglaitėmis.
Ėdžios ir vandens indai jam pastatyti po administracinio pastato langais.
Ėda žvėrelis dažnai ir po daug.
„Gamtoj jis tikriausiai būtų neišgyvenęs, o čia sočiai maisto panosėje pakišta, pasitaisė, ūgtelėjo, sutvirtėjo. Man leidžiasi paglostomas, tik dabar labai pradėjo šertis, palieti šoną – ir pilnas delnas plaukų“, – sako M.Barkauskas.
Įmonės vartai visada atdari, žvėrelis kada tik sumanęs galėtų eiti sau, bet neina, visą dieną lyg pririštas būna teritorijoje, šalia žmonių.
Iš pradžių visi tikėjosi, kad stirniukas sustiprės ir pabėgs į mišką pas gentainius, tikriausiai taip būtų buvę geriausia, bet taip nenutiko.
„Gal dar išeis pas saviškius? O jei ne, nežinau, kas toliau bus, mes jį auginam, rūpinamės, o koks medžiotojas ims ir nušaus. Buvom ant kaklo užrišę raudoną kaspiną, kad medžiotojai matytų, jog žvėrelis prijaukintas, bet paskui nurišom, su kaspinu gal gentainiai jį atstums“, – dėl stirniuko ateities nerimauja M.Barkauskas.
Jaukinti nereikėtų
„Taip paprastai per trumpą laiką laukinio žvėrelio neprisijaukinsi. Galėjo būti, kad jį, visai mažutį, kas miške rado, namo parsinešė, paaugino, atsibodo, išvežė pamiškėn ir paliko. Pas žmones gal gyvenęs, todėl ir pasuko ieškot žmonių“, – samprotavo kupiškietis Virginijus Uldukis, vietinio medžiotojų būrelio pirmininkas.
Vyras sakė niekad gyvenime nebuvo susidūręs su panašiu atveju, kad stirna taip savaime prijunktų prie žmonių.
Neseniai rašėme, kad Kupiškio policijos pareigūnai ant kelio rado lyg apgirtusį stirnos jauniklį, kuris, kaip spėjama, buvo apsiėdęs rapsų. Pareigūnai paskambino medžiotojams, V.Uldukis stirniuką paėmė ir nuvežė į atokesnę vietą, paleido pamiškės lauke.
Panevėžio medžiotojų ir žvejų draugijos vadovas Rimantas Misevičius sakė, kad jaukinti miško žvėris yra vienareikšmiškai blogai.
„Jei gyvūno aptvare nelaiko, tai ne nusikaltimas, tačiau stirniukas užaugs, suaugęs patinas turės ragus, jis gali tapti žmonėms pavojingas“, – kalbėjo jis.
Anot R.Misevičiaus, geriausia išeitis – liautis žvėrelį šerti, tada jis bus priverstas pats ieškotis maisto ir natūraliai grįš į mišką.
