Tačiau krumpliaračius tikrai rasime ir gamtoje – štai šis Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose dažnai sutinkamas vabzdys tokius turi, tik kam? Issus coleoptratus – tai 5,5–7,0 mm dydžio vabzdžiai, dažniausiai pasižyminti žalia ar ruda spalva. Nors tai yra vabzdys, jis nemoka skristi. Issus coleoptratus minta įvairių medžių (ąžuolų, beržų, citrinmedžių, klevų ir t. t.) floemomis – vidine žievės dalimi. Kaip ir galite numanyti, šie vabzdžiai dažniau patys tampa kitų gyvūnų maistu – juos mėgsta paukščiai.
Bet sugrįžkime prie krumpliaračių. Issus coleoptratus, kaip ir dar kelių giminingų rūšių individai, turi krumpliaračius. Tikrų tikriausius dantytus krumpliaračius su tarpusavyje saveikaujančiais dantimis.
Šiuos krumpliaračius turi tik Issus coleoptratus nimfos – nesubrendę individai. Vėliau vabzdžiui pilnai subrendus šios dalys nukrenta. Įdomu tai, kad šie krumpliaračiai atlieka iš tiesų svarbią funkciją.
Issus coleoptratus negali skristi, tačiau keliauja šokinėdami. Šie vabzdžiai yra puikūs šokliai, tačiau geram šuoliui reikia ne tik stiprių kojų, bet ir koordinacijos. Pasirodo, jauniems Issus coleoptratus sunku koordinuoti kairės ir galinės kojų judesius. Jei viena koja atsispiriama stipriau, vabzdys sukasi ir nuskrieja ne ten, kur ketino. Būtent todėl šie vabzdžiai ir turi krumpliaračius – jie užtikrina, kad šuolio metu abi kojos pajudės kartu ir vienodai.
Įdomu tai, kad apie šių krumpliaračių egzistavimą mokslas žinojo kelis dešimtmečius, tačiau jų funkcija ilgą laiką nebuvo žinoma. Dabar jau aišku, kad jauniems vabzdžiams krumpliaračiai padeda keliauti tiksliau.
