Vyriškis iš vieno Aristavos tvenkinio ištraukė įspūdingą 23-ų kilogramų karpį.
Tikras monstras
„Pasvėrėme žuvį ir patikėti buvo sunku – lygiai 23-ų kilogramų karpis!
Anksčiau buvau pagavęs keturiolikos kilogramų galiūną, ten taip pat buvo įspūdinga žuvis. Bet šis monstras tikrai yra kažkas nepaprasto!
Žuvį sumeškeriojau viename iš Aristavos tvenkinių, žinojau, kad ten tokių yra. Tik nenorėčiau tiksliai įvardinti kuriame, tebūnie mažytė paslaptis“, – šypsojosi žvejys.
Gaudė lynus ir karšius
Vyriškis net nesitikėjo, kad jo masalą griebs karpis. Tądien jis tiesiog žvejojo nedidelius karšiukus, tikėjosi pagauti lyną.
„Į žvejybą vykau gaudyti lynų ir karšių. Bet pargriebiau ir karpinę meškerę, maža ką.
Užmečiau ją, įjungiau signalizatorių ir laukiu. Ramiai sau žvejoju.
Pagavau vieną kitą karšiuką, o 13.50 val. signalizatorius ėmė kaukti. Laiką žinau tiksliai, nes pažiūrėjau į laikrodį. Mums, žvejams, tas labai aktualu.
Taigi, pakirtau žuvį. Galvoju, pradėsiu sukti ritę, bet jos sustabdyti buvo neįmanoma.
Pusvalandį kovojau su žuvimi, kol galų gale atitempiau ją iki kranto.
Nuo vidurio atitraukti buvo nesunku, bet netoli kranto žuvis vėl apsisuko ir plaukia atgal. Tai teko pakamuoti“, – pasakojo V. Rumša.
Pupa ir du žirniai
V. Rumša karpius žvejoja vadinamąja plauko sistema. Masalui vyriškis naudojo pupą ir du žirnius.
„Šis gigantas susiviliojo pupa ir dviem žirniais. Taip pat masalą pamirkiau į tokį skystį, kad kvapas būtų. Kiek jis veikia – nežinia. Bet, matyt, veikia, jei užkibo.
Karpis užkibo kažkur dviejų metrų gylyje. Tokiu laiku jie gylyje nesilaiko. Matyt, kad buvo karosinis oras. Jie mėgsta didelį vėją, bangas, saulę. Kitoms žuvims nelabai tinka, o karosams gerai“, – dėstė vyriškis.
Senas karpininkas
V. Rumša sako žvejojantis visą gyvenimą, pradėjo dar būdamas vaikas, o dabar yra prisiekęs karpininkas.
„Gyvenau Paobelio kaime, netoli upelio. Tai dar vaikas eidavau žvejoti. Tėvukas padarydavo pagaliuką su šakute ir gaudydavau žuvytes. Daug žuvų būdavo. Man nuo to laiko labai patiko.
Po mokslų buvau šiek tiek nusiraminęs, o po to vėl kibau į žvejybą ir ji lydi mane pastoviai. Be žvejybos – nė vienos laisvos dienos. Galiu dienų dienas sėdėti prie tvenkinio, laukdamas to vienintelio karpio kibimo“, – atsidūsta karpininkas V. Rumša.
