„Stebėtis negyvais karkvabaliais paplūdimyje tai tas pats, kas stebėtis, jog išaušo rytas, – potalui lrytas.lt sakė E.Paplauskis. – Natūralu, kad karkvabalių, kaip ir visų gyvūnų, gamtoje būna daugiau, būna ir mažiau. Jokia populiacija niekada nebūna stabili, o populiaciniai svyravimai – neišvengiamybė, tai yra būtinoji gamtos funkcionavimo dalis“.
Prie viso to prisideda šiltos žiemos: kuo jos šiltesnės, tuo mažiau karkvabalių iššąla, o kai žiemos iš viso nėra, tai ir karkvabaliai visai neiššąla. Be to, anot pašnekovo, žmonės masiškai naikina natūralius šių vabalų priešus – kovus ir kurmius, kuriuos žmonės masiškai naikina. „Todėl gamta mums atsiunčia dovanų“, – pridūrė ekologas.
Karkvabaliai migruoja skrisdami, pajūris jiems – natūrali riba, savotiškas pasaulio kraštas: vabalai virš jūros baigia gyvenimą, o bangos karkvabalius išplauna į krantą.
Anot E.Paplauskio, karkvabalių gyvenimo ciklas vienodas metai iš metų: jie aktyviai skraidyti pradeda gegužę, vasarą nugyvena savo gyvenimą, padeda kiaušinius ir miršta. Tam tikrame karkvabalių audinyje kaupiasi toksinai – vabalas skraido, kol jo organizme toksinai pasiekia atitinkamą lygį ir tuomet jis miršta.
„Žemdirbiui karkvabalis – nuožmus kenkėjas, tačiau aš mėgstu turistams, kurie atvažiuoja iš tokių sterilių šalių kaip Nyderlandai ir stebisi, kad mūsų pajūryje daug vabalų, pasakyti: pas mus ne viskas išnuodyta, čia dar ir karvės pieną galima gerti, o karkvabaliai tą ir liudija.
Absoliučiai bet kurioje pievoje nuėmus velėną kiekviename kvadratiniame metre pamatytumėte dešimtis karkvabalių lervų“, – aiškino ekologas.
