Pasaulyje yra apie 30 rūšių mažųjų pelėdų. Lietuvoje gyvena vienintelė rūšis – žvirblinė pelėda. Lietuvoje ji labai reta, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Sveria apie 70 gramų, mažiausia iš Lietuvoje sutinkamų pelėdų. Nedaug mažesnė už varnėną. Aktyvi prietemoje, anksti ryte ir net dieną.
Žmones prisileidžia arti, patikli. Peri medžių drevėse bei uoksuose, kuriuos miške iškala geniai. Svarbu, kad miške būtų nors nedaug minkštųjų lapuočių (ypač drebulių), kur geniai galėtų iškalti uoksus. Minta daugiausiai smulkiais žvirbliniais paukščiais ir žinduoliais.
Stebėdama galimą grobį dažniausiai tupinėja eglių viršūnėse. Būdinga, kad kartkartėmis kraipo uodegą, ją kilnoja. Žvirblinės pelėdos yra sėslūs gyvūnai ir visus metus nesaitraukia iš savųjų miškų.
Pelėdiniai Lietuvoje
Kaip Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašo ornitologas, mokslininkas Vytautas Logminas, Lietuvoje gyvena 12 pelėdinių paukščių rūšių. Dažniausios naminė pelėda, mažasis apuokas (Asio otus; apuokai), lututė.
Retkarčiais iš tundros žiemą užklysta baltoji pelėda.
Iš šiaurės užskrenda, retai žiemoja raiboji pelėda (Surnia ulula). Uodega ilga, trumpi sparnai, apačia balta, skersai dryžuota.
Viena iš mažiausių Lietuvos pelėdų – pelėdikė (Athene noctua). Sinantropinė rūšis, gyvena trobesių palėpėse, senuose parkuose. Peri labai retai.
Mažiausia iš visų yra žvirblinė pelėda (Glaucidium passerinum). Gyvena mišriuosiuose ir spygliuočių miškuose. Sėsli.
Balandžio–lapkričio mėnesiais (švelnesnę žiemą visus metus) sutinkama balinė pelėda (Asio flammeus). Gyvena atvirame kraštovaizdyje: krūmėtose pievose, paežerėse, upių slėniuose, plačiuose miškų raistuose. Peri retai, lizdą suka ant žemės.
Didesniuose mišriuose miškuose peri uralinė pelėda (Strix uralensis).
Užskrenda apuokėlis (Otus scops), laplandinė pelėda (Strix nebulosa).
Balinė pelėda, pelėdikė, didysis apuokas (Bubo bubo), žvirblinė pelėda, uralinė pelėda įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą.
