Latas ir Lita – Latvijos Cėsio miesto dovana Rokiškiui. Juodųjų gulbių pora į dvaro tvenkinius buvo paleista 2010 m rugsėjo 3-ąją. Ir kaip sako Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė, tapo mūsų miesto įžymybe. Su jauduliu rokiškėnai stebėjo augančias gulbes. Džiaugėsi pirmuoju jų susilauktu jaunikliu. Juodosios gulbės buvo viena didžiausių miesto įžymybių. Jomis grožėjosi ir miesto svečiai, ir miestelėnai.
Deja, šeštadienį pora buvo išskirta amžiams. Tie, kurie mėgo grožėtis šiomis gulbėmis, žinojo, kad Latas yra ganėtina pikto būdo ir labai saugo savąją Litą. Kiekvienam, per arti prisiartinusiam prie tvoros, Latas aiškiai parodydavo nesiartinti. Taip nutiko ir šeštadienį.
Kadangi dvaro parkas – mėgiama šunų vedžiotojų vieta, šunys dažnai vedami ir pro dvaro tvenkinius. Šuniui per arti priėjus prie tvoros, Latas iškišo galvą, norėdamas jį nubaidyti. Šuo čiupo ir perkando gulbinui galvą. Latas žuvo vietoje. Šuns šeimininkai – žinomi.
„Jei tik šuniui šeimininkai būtų uždėję antsnukį“, – liūdnai atsiduso muziejaus direktorė. Ji neslepia: visam muziejaus kolektyvui skauda širdis. „Atrodo, kad be juodųjų gulbių ir Rokiškis bus nebe toks“, – sakė ji.
Dar labiau spaudžia širdį ir tai, kad Lita gedi savojo bičiulio. Gulbės ne veltui vadinamos meilės paukščiais – jos kuria šeimas visam gyvenimui. Kol kas Lita nelesa. Muziejininkai konsultuojasi su kitų parkų, muziejų, zoologijos sodo, auginančių juodąsias gulbes, administracijomis ir specialistais.
Ar priims Lita naują draugą? Ar apskritai bus leidžiama jį laikyti? Juk perėti juodosioms gulbėms negalima – Lietuvoje jos laikomos invazine rūšimi, kurią draudžiama veisti. „Klausimų labai daug“, – sako direktorė.
O ką daryti su Lato kūnu? Apie tai irgi bus sprendžiama artimiausiu metu. Kol kas jis laikomas šaltai. „Galvojome, gal atminimui galima būtų padaryti jo iškamšą. O jei ne, garbingai palaidosime miesto simboliu tapusį Latą“, – sakė N.Šniokienė.
