Kai kurie ornitologai, vardydami jau sugrįžusių iš žiemaviečių sparnuočių rūšis, skelbia apie artėjančio pavasario ženklus, tačiau kiti kalba atsargiai ir tikina, kad vasaris – pats apgaulingiausias metas.
Klaipėdos mieste jau galima girdėti giedančius strazdus, tilindžiuojančias zyles, savo baltus žiedus į viršų kelia gėlės snieguolės, išpampę ir pirmiausiai pavasarį pražįstančių medžių lazdynų žirginiai.
Į pamarį jau grįžo pempės, gervės, pilkosios, želmeninės žąsys, gulbės giesmininkės, bet dar nematyti vieversių.
Apsirikti lengva
Nuo 1981-ųjų jau 40 metų Ventės rago ornitologinėje stotyje paukščius žieduojantis jos vedėjas Vytautas Jusys „Vakarų ekspresui“ teigė, jog ankstyvojo pavasario ženklų esama, tačiau skubotų išvadų daryti dar nereikėtų.
„Iš vietinių paukščių į pamarį grįžo pilkosios žąsys, o štai želmeninės tik laikinai apsistojo: jos skris toliau į šiaurę, tad jas pamačius manyti, kad jau sugrįžo namo, būtų klaidinga. Stebėjome ir gerves, gulbes giesmininkes, yra pievose ir pempių.
Šių kuoduotųjų pavasario pranašų dar gruodį buvo tūkstančiai, po to staigiai atšalo, sparnuočiai išskrido į pietus ir dabar vėl sugrįžo. Bet ne vietinės tai pempės: jos pailsės pamaryje, pasimaitins ir trauks toliau į šiaurę. Kitaip tariant, dabar stebimos pempės yra ne lietuviškosios“, – pasakojo ornitologas ir gamtos fotografas.
Pokalbininko teigimu, apsikritai sparnuočiai neprognozuoja nei ateinančio pavasario, nei rudens.
„Jie labai reaguoja į oro sąlygų pasikeitimus: tik labiau atšįla, paukščiai jau ir skuba švęsti pavasario. Staiga grįžta, pasigirsta tuoktuvinės giesmės, bet, žiūrėk, staigiai atšals – ir vėl įsivyraus tyla, migrantai pasitrauks piečiau.
Pas mus, pamaryje, dabar sniegas jau nutirpęs, dvelkia pavasariu, o Aukštaitijoje, Molėtuose dar pusnų esama. Pamenu, apie 1984 m. balandžio mėnesį, kai sparnuočiai jau perėjo, netikėtai prisnigo, atšalo, ir daug giesmininkų tada žuvo. Tikrasis pavasaris ateina tada, kai grįžta gandrai“, – tikino ornitologas.
Jau prieš gerą savaitę Klaipėdoje paryčiais ėmė tuoktuvines giesmes nedrąsiai traukti ir smilginiai strazdai, tilindžiuoja zylės, net žiemoti pasilikęs varnėnas buvo girdėtas.
„Tokie reiškiniai labiau būdingi miestams. Paukščiai tik pajunta, kad šyla oras, daugiau saulės, ir pradeda giedoti. Bet tai nereiškia, kad jau vyks tuoktuvės. Tiesiog taip juos veikia pokyčiai gamtoje. Pagieda, oras atšąla, ir jie vėl nutyla“, – pasakojo V.Jusys.
Šioje vietoje galima priminti ir senovės žmonių baimę suklįsti ir ne laiku (per anksti ar per vėlai) pasodinti pasėlius, todėl astronominio pavasario pradžia laikomas pavasario Lygiadienis kovo 21-22 d.
Tai – savotiška atžyma, nes po Lygės pradeda ilgėti dienos ir trumpėti naktys. Norėdami tiksliai sužinoti, kada įvyksta šis virsmas, protėviai statė paleoastronomines stebyklas su ypatinga akmenų arba stulpų sistema.
Stebint rytiniame dangaus skliaute tekančią saulę ji pakibdavo, pavyzdžiui, virš pavasario Lygiadienį žyminčio akmens ar stulpo. Tokios stebyklos sukurtos šimtamečių stebėjimų dėka, perduodant patirtį iš kartos į kartą. Klaipėdoje išlikusi astronominė dangaus kūnu stebykla su azimutu išdėstytų akmenų sistema prie kuršių Purmalių piliakalnio.
Kranklių čiulbėjimas
Kol vieni sparnuočiai dar tik repetuoja būsimo perėjimo sezono ritualus, kiti juos jau atlieka.
Šiuo metu kranklių poros šoka įstabius šokius danguje, žaidžia vestuvinius žaidimus. Vienas iš jų pakyla aukštai, snape laikydamas kokį samanų kuokštą, paleidžia, o kitas gaudo.
„Labai retai kam pasiseka (reikia būti pasislėpus ir tinkamoje vietoje) išgirsti kranklių giesmeles. Atrodo neįtikima, kad varninis paukštis čiulbėtų, bet krankliai tai moka. Tyliai labai, savotiškai, bet čiulba, žaisdami viliones. Pastebėjau, jog šie juodvarniai jau ir šakas snapuose nešasi, tad krauna lizdus“, – pasakojo V.Jusys.
Prie lizdus jau kraunančių paukščių galima priskirti ir jūrinius erelius, namines pelėdas, kurios kovo mėnesį atsiveda jauniklius.
„Vertinant tuos reiškinius, kuriuos stebime, galime prognozuoti, kad šis pavasaris bus labiau šiltas, negu šaltas“, – reziumavo V.Jusys.
