Valstybinių miškų urėdija kovo 9-10 dienomis 26 padaliniuose visoje Lietuvoje surengė akciją „Paukščiai grįžta namo“, į kurią, kaip ir kasmet, sukvietė moksleivius bei Jaunųjų miško bičiulių sambūrio jaunuolius. Miškininkai papasakojo vaikams apie inkilų gamybą, kabinimo taisykles, paukščių rūšis, jų ypatumus bei kartu užkabino 8 tūkst. inkilų visoje Lietuvoje.
Tinkamai pagamintuose ir iškeltuose inkiluose gali saugiai perėti daugybė rūšių uoksinių paukščių, tačiau tam, kad inkilas netaptų spąstais jame perintiems paukščiams, būtina žinoti keletą pagrindinių taisyklių.
Inkilai turi būti gaminami iš natūralių medžiagų – neobliuotų, nedažytų lentų, kad paukščių jaunikliai galėtų lengviau įsikabinti. Inkilai yra geriau užimami, jei landa atsukama į rytų ar pietų pusę. Neretai žmonės prie inkilo landos pritvirtina ir laktą, galvodami, kad paukščiams bus patogiau ant jos pritūpti, tačiau lakta patogumą suteikia nebent plėšrūnėms kiaunėms ir katėms, o paukščiams ši kartelė nereikalinga.
Geniai yra įsigudrinę praplatinti inkilo angą, todėl kitiems paukščiams ten tampa nebesaugu. Miškininkai pataria angą sustiprinti papildoma skardine apsauga, kurios smailus genio snapas neįveiks.
Inkilą reikia pritvirtinti taip, kad jis būtų stabilus, nesiūbuotų vėjyje, būtų atviresnėje, medžių šakomis neužgožtoje vietoje, maždaug 3-4 metrų aukštyje.
Dažniausiai inkilai keliami smulkiems paukščiams, tokiems kaip varnėnai, įvairios zylės, musinukės, paprastosios raudonuodegės. Inkilai keliami ir retoms paukščių rūšims, pavyzdžiui, kukučiams, pelėdoms, žalvariniams ir netgi žinduoliams – miegapelėms bei šikšnosparniams.
Miškininkai perspėja, kad, pavasarį pakabinus inkilą, nebūtinai jame iškart apsigyvens paukštis – tai gali nutikti ir kitąmet ar net po kelių metų. Todėl rekomenduojama inkilus kelti ištisus metus, kai tik jis įsigyjamas ar pagaminamas, nelaukiant pavasario. Inkilas suteikia prieglobstį ne tik paukščiams perėjimo laikotarpiu – jame gali nakvoti įvairūs paukščiai, apsigyventi vabzdžiai ar kaupti maisto atsargas miegapelės.
