Vėtros nulaužtas beržas tapo namais atkakliam paukščiui: jo stebėjimui net įtaisė kameras

Kai prieš tris savaites Anykščių A.Baranausko ir A.Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus darbuotojai feisbuke paviešino liūdną žinią apie vėtros nulaužtą paskutinį beržą, sodintą prieš 147 metus, sulaukė apgailestaujančių komentatorių žinučių.

Ant A.Baranausko ir A.Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus kieme ką tik nulūžusio beržo kasdien ėmė lankytis iki tol nematyta viešnia – didžioji dančiasnapė.<br>K.Rudokaitės nuotr. 
Ant A.Baranausko ir A.Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus kieme ką tik nulūžusio beržo kasdien ėmė lankytis iki tol nematyta viešnia – didžioji dančiasnapė.<br>K.Rudokaitės nuotr. 
Anykštėnas Andrius Bimba su sūnumi Bernardu didžiajai dančiasnapei sukalė inkilą, kad paukštis galėtų ramiai perėti.<br>K.Rudokaitės nuotr. 
Anykštėnas Andrius Bimba su sūnumi Bernardu didžiajai dančiasnapei sukalė inkilą, kad paukštis galėtų ramiai perėti.<br>K.Rudokaitės nuotr. 
Ant A.Baranausko ir A.Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus kieme ką tik nulūžusio beržo kasdien ėmė lankytis iki tol nematyta viešnia – didžioji dančiasnapė.<br>K.Rudokaitės nuotr. 
Ant A.Baranausko ir A.Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus kieme ką tik nulūžusio beržo kasdien ėmė lankytis iki tol nematyta viešnia – didžioji dančiasnapė.<br>K.Rudokaitės nuotr. 
Vėtros gūsiai prieš tris savaites prie muziejaus nulaužė paskutinį iš 12-os beržų. Juos 1875-aisiais pasodino iš tremties Sibire grįžę poeto A.Baranausko broliai.<br>K.Rudokaitės nuotr. 
Vėtros gūsiai prieš tris savaites prie muziejaus nulaužė paskutinį iš 12-os beržų. Juos 1875-aisiais pasodino iš tremties Sibire grįžę poeto A.Baranausko broliai.<br>K.Rudokaitės nuotr. 
Anykštėnas Andrius Bimba su sūnumi Bernardu didžiajai dančiasnapei sukalė inkilą, kad paukštis galėtų ramiai perėti.<br>K.Rudokaitės nuotr. 
Anykštėnas Andrius Bimba su sūnumi Bernardu didžiajai dančiasnapei sukalė inkilą, kad paukštis galėtų ramiai perėti.<br>K.Rudokaitės nuotr. 
Anykštėnas Andrius Bimba su sūnumi Bernardu didžiajai dančiasnapei sukalė inkilą, kad paukštis galėtų ramiai perėti.<br>K.Rudokaitės nuotr. 
Anykštėnas Andrius Bimba su sūnumi Bernardu didžiajai dančiasnapei sukalė inkilą, kad paukštis galėtų ramiai perėti.<br>K.Rudokaitės nuotr. 
– Muziejaus darbuotoja K.Rudokaitė gamtą nuolat fotografuoja ir darbe, ir įvairiuose žygiuose. <br>Asm. archyvo/Facebook nuotr. 
– Muziejaus darbuotoja K.Rudokaitė gamtą nuolat fotografuoja ir darbe, ir įvairiuose žygiuose. <br>Asm. archyvo/Facebook nuotr. 
Muziejaus darbuotojai paukščiais rūpinasi ir žiemą.<br>K.Rudokaitės nuotr. 
Muziejaus darbuotojai paukščiais rūpinasi ir žiemą.<br>K.Rudokaitės nuotr. 
– Muziejaus darbuotoja K.Rudokaitė gamtą nuolat fotografuoja ir darbe, ir įvairiuose žygiuose. <br>Asm. archyvo/Facebook nuotr. 
– Muziejaus darbuotoja K.Rudokaitė gamtą nuolat fotografuoja ir darbe, ir įvairiuose žygiuose. <br>Asm. archyvo/Facebook nuotr. 
Daugiau nuotraukų (9)

Lrytas.lt

Apr 18, 2022, 7:45 AM

Tačiau jau po poros dienų ir darbuotojų, ir muziejaus veiklą feisbuke stebinčių žmonių nuotaikos pasikeitė. Nulaužtą beržą pamėgo didžioji dančiasnapė (Mergus merganser), akivaizdžiai leisdama suprasti, jog nuo šiol čia bus jos namai.

Ant Rašytojų kalnelio stovi poeto Antano Baranausko klėtelė ir rašytojo Antano Vienuolio namas, netoli teka Šventoji, tolėliau už muziejaus yra tvenkinys.

1875-aisiais A.Baranausko broliai Jonas ir Anupras grįžo į gimtinę po 12-os metų tremties Sibire ir pasodino 12 beržų – kiekvieniems tremties metams po vieną.

Galingi šimtamečiai medžiai ilgai džiugino anykštėnus ir atvykstančias ekskursantus, tačiau, nors prižiūrimi arboristų, vienas po kito ėmė lūžti, nykti.

Galop gamta įveikė ir paskutinį beržą, augusį šalia A.Vienuolio namų verandos.

Muziejaus darbuotoja Kristina Rudokaitė, aistringa gamtos mylėtoja, seniai pastebėjo, jog Rašytojų kalnelyje augančiuose medžiuose ir krūmuose gausu įvairių paukščių.

Fotografuoti mėgstanti mergina pradėjo juos fiksuoti ir nuotraukas skelbti muziejaus feisbuke.

Muziejaus aplinka patinka ne tik žvirbliams ar zylėms. Kristinos nuotraukose – geniai, bukučiai, kėkštai. Žiemą sparnuočiai suskrenda į Kristinos pakabintas lesyklėles.

Muziejaus direktorius Antanas Verbickas pasakojo, jog žmonių prisiminimuose radęs įdomų faktą: „A.Vienuolis, priimdamas eksursantus ir išgirdęs čiulbant paukštį, lankytojams visada liepdavo atspėti, koks tai paukštis.

Kai kurie eksursantai, žinodami tokį rašytojo įprotį, net baimindavosi, kad neatpažins paukščio pagal balsą“.

Anykščiai – nuostabios gamtos kraštas, todėl vietos gyventojų, regis, niekas nebeturėtų stebinti, nes grožis seniai tapo kasdienybe.

Tačiau žąsinių būrio paukštis – didžioji dančiasnapė – muziejaus darbuotojams buvo tikra staigmena.

„Dančiasnapė atskrido po dviejų dienų, kai nulūžo beržas, ir ėmė nuolat lankytis.

Iš pradžių ji landžiojo į išpuvusio kamieno drevę. Atskrisdavo kasdien ir ilgai tupėdavo, lyg leisdama suprasti, jog žada užsibūti ilgiau.

Paikonsultavau su ornitologais, ar dančiasnapė gali berže perėti, ar netrukdys aplink vaikštantys žmonės.

Ornitologai patarė tuščiaviduriame kamiene padaryti kokį nors pagrindą arba sukalti inkilą“, – pasakojo Kristina.

Mergina ilgai nesvarstė: jei paukštis perės drevėje, jo nesimatys, o būtų įdomu stebėti retos viešnios gyvenimą.

„Paskambinau savo pažįstamam anykštėnui Andriui Bimbai ir pasiteiravau, ar jis galėtų sukalti tokį inkilą.

Jis atvažiavo, apžiūrėjo ir pažadėjo.

Andrius inkilą sukalė kartu su savo sūnumi Bernardu.

Dančiasnapės namelis maždaug trijų metrų aukštyje, ranka nepasiekiamas. Šiaip paukštis nėra baikštus, į žmones nekreipia dėmesio“, – pasakojo Kristina.

Muziejaus darbuotojams buvo daug džiaugsmo, kai dančiasnapė suprato, jog saugus namas skirtas yra jai ir įlindo į inkilą.

„Iš pradžių visi dairėmės pro langus, rūpėjo, kaip sekasi paukščiui.

Paskui nusprendėme pritvirtinti vaizdo stebėjimo kamerą.

Pas mūsų dančiasnapę buvo atskridęs patinėlis, tačiau su ja nuolat nebūna. Pasirodo, dančiasnapės peri vienos, patinėliai jomis neirūpina“,– pasakojo Kristina.

Merginai neteko girdėti, jog mieste kieno nors kieme būtų apsigyvenę dančiasnapių.

„Šalia muziejaus gyvenančių žmonių sodyboje kartą perėjo antis.

Kai ji savo ančiukus nusprendė nusivesti prie vandens, žmonės ją lydėjo per kelią, kad nenutiktų nelaimė“, – prisiminė Kristina.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.