Žemiau pateikiame 6 Lietuvos paukščių rūšis, kurias atskirti pagal pavasarinę giesmę ar balsą – lengva, bet norint atskirti pagal išvaizdą, po ranka pravartu turėti gerą paukščių pažinimo vadovą.
Šiaurinė pilkoji zylė
Visos Lietuvoje gyvenančios zylės pakankamai skiriasi viena nuo kitos, bet yra dvi rūšys, kurios atrodo kaip du vandens lašai. Tai šiaurinė pilkoji zylė ir paprastoji pilkoji zylė. Šių rūšių skirtumai tokie nežymūs, jog juos įžiūrėti plika akimi beveik neįmanoma.
Ypač kai paukščiai vikriai skraidžioja po medžius ir krūmus. Visgi įgudusi akis gali pamatyti, kad šiaurinė pilkoji zylė turi didesnę juodą dėmę po gerkle ir šviesų plotelį sparne, bet neturi baltos dėmelės antsnapio pamate kaip jos gentainė.
Sidabrinis kiras
Kirai yra vieni iš sunkiausiai identifikuojamų paukščių. Jų atpažinimas – beveik atskiras mokslas, kuriam dalis paukščių mylėtojų paskiria visą gyvenimą.
Kaip rašoma neseniai lietuvių kalba pasirodžiusiame išsamiausiame paukščių pažinimo vadove „Europos paukščiai“ („Collins Bird Guide“), kurio leidybos partneriu Lietuvoje tapo „Ornitostogos“, daugiausiai iššūkių kelia nesubrendę kirai. Jų apdaras būna neapibrėžiamai rudas arba dryžuotas, o snapas ir kojos dar tik įgauna suaugusiųjų spalvą. Tačiau pradedančiajam stebėtojui keblumų gali kelti ir suaugusių kirų identifikacija.
Vienas sunkiausiai identifikuojamų Lietuvos kirų – sidabrinis. Jis priklauso vadinamųjų stambiųjų kirų grupei. Jį atskirti nuo rudagalvio ir paprastojo kiro yra lengva, nes pastarieji gerokai mažesni, bet nesupainioti su kitais stambiaisiais kirais, sunkiau. Labiausiai – su kaspijiniu kiru. Sumaišties įneša ir faktas, jog sidabriniai ir kaspijiniai kirai kryžminasi. Taip išperiami hibridai, kuriuos identifikuoti paprastam stebėtojui – beveik misija neįmanoma.
Pilkoji pečialinda
Tai vienas mažiausių mūsų krašto paukščių. Jį lengva supainioti su kitais rusvai pilkšvais smulkiaisiais sparnuočiais – pilkąja devynbalse, karkline nendrinuke ar paprastąja tošinuke. Tačiau labiausiai ji panaši į kitas dvi pečialindų rūšis – žaliąją ir ankstyvąją.
Kaip ją atskirti? Pažinimo vadove „Europos paukščiai“ pateiktose tiksliose iliustracijose matyti, kad pilkosios pečialindos šviesus antakis virš galvos yra ne toks ryškus kaip ankstyvosios, o gerklės ir krūtinės plunksnos ne tokios sodriai žalsvos kaip žaliosios pečialindos. Tačiau vienas labiausiai į akis krentančių skirtumų – kojų spalva. Jei kojos rusvos – ankstyvoji, jei juodos – pilkoji pečialinda.
Didysis erelis rėksnys
Šį paukštį lengviausia supainioti su mažuoju ereliu rėksniu. Nors abiejų paukščių plunksnų spalva ir raštas pakankamai panašūs, visgi didžiojo erelio rėksnio apdaras gerokai tamsesnis, o sparnai – platesni.
Tiesa, didieji ereliai rėksniai į mūsų kraštą tik užskrenda, bet neperi, todėl didesnė tikimybė, kad danguje matysite mažąjį erelį rėksnį. Dažnai Lietuvoje aptinkami ir šių dviejų vienas kitam artimų erelių hibridai, kuriuos apibūdinti itin keblu. Tam dažnai prireikia ir genetinių tyrimų.
Rudoji devynbalsė
Kaip mėgsta juokauti žmonės, tai dar vienas „mažas rudas paukštelis“. Dažniausiai jį galima supainioti su pilkąja devynbalse, tačiau gerai įsižiūrėjus esama akivaizdžių skirtumų. Rudoji devynbalsė didesnė, stipresniu snapu ir ilgesne uodega. O jei šių bruožų neužtenka, pažiūrėkite rudajai devynbalsei į akį – jos rainelė rausvos ochros spalvos. Kitos Lietuvoje sutinkamos devynbalsės tokių akių neturi.
Mažasis bėgikas
Šis į mūsų kraštą migracijų metų užskrendantis tilvikinių šeimos paukštis labai panašus į kitus bėgikus. Kaip rašoma vadove „Europos paukščiai“, norint jį atskirti nuo Teminko ar kitų retesnių bėgikų, būtina žinoti jo apdarą tiek tuoktuvių, tiek poilsio metu.
Čia pat priduriama, kad šis paukštis yra mažas, „maišosi po kojomis“ tarp kitų bėgikų, pavyzdžiui, juodkrūčių. Tiesa, net ir matant šį paukštelį atskirai, mažą jo dydį rodo dažnai vikresni judesiai ir lesiojimo greitis, o ne plika akimi įžiūrimos proporcijos.
