Aplinkosaugininkai primena, kad laukinius gyvūnus tokiais atvejais imti griežtai draudžiama, išskyrus, kai jie sužeisti.
„Visi gamtoje surandami gyvūnų jaunikliai yra gamtos vaikai, mes galime neabejoti, jog jais yra kam pasirūpinti. Pirmąsias dienas po gimimo stirniukai glūdi žolėje ir, sakytum, nereaguoja į aplinką.
Žmonėms gali atrodyti, kad jie nusilpę, palikti be priežiūros. Tačiau tokia elgsena užtikrina jauniklio saugumą, kol jis sutvirtės ir galės sekti paskui stirną. Svarbu žinoti, kad daugelio paukščių jaunikliai lizdus palieka gerokai anksčiau, nei patys gali skristi. To reikia, nes kuo anksčiau jie pasklinda aplink lizdą, slepiasi tarp šakų ir tokiose vietose laukia lesalo, tuo daugiau jų išlieka nesurastų plėšrūnų“, – sako gamtininkas ir rašytojas Selemonas Paltanavičius.
Pasak gamtininko, dažniausiai gyvūnų tėvų negali atstoti žmonės, nes jie jaunikliams nesugebės parūpinti tinkamo maisto, nemokės jo paduoti, pagaliau – nesuteiks įgūdžių, kurių reikės tada, kai gyvūnėlis grįš į gamtą.
„Jeigu manome, kad tokių sąlygų nesuteiksime, gyvūnėlių imti, liesti neturime teisės net ir tada, kai jaučiame, jog globa jam gali būti reikalinga. Pražudžiusieji gyvūną žmonės patiria nusivylimą ir kaltės jausmą – juk kažką padarė blogai“, – teigia S. Paltanavičius.
Gamtininkų teigimu, laukinių gyvūnų jaunikliai labai retai praranda tėvus. Jeigu tuo metu, kai jauniklius pastebėjote, jie yra vieni, nereiškia, kad jie yra palikti. Dažniausiai mama pasitraukia išgirdusi artėjantį žmogų, o jam nuėjus sugrįžta. Tėvai jauniklius palieka vienus ir išsiruošę į medžioklę.
Kadangi jaunikliai neturi kvapo, plėšrūnai jų neaptinka, ir jie yra saugūs. Esant reikalui, jauniklius paimti ar perkelti galima tik su pirštinėmis, apsukus rankas audeklu arba žolėmis, kad į kailiuką neįsigertų žmogaus kvapas. Jeigu mažasis miško gyventojas atsidūrė pavojingoje vietoje, prie kelio ar atklydo prie gyvenamųjų teritorijų, į miestą, jį reikia neliečiant plikomis rankomis išnešti į saugią aplinką ir palikti.
Ornitologai pataria pastebėjus nevikriai skraidantį, bet jau plunksnuotą paukščiuką, kuris nėra sužalotas, palikti ten, kur radote. Imti ir įkelti į medžio ar krūmo šakas derėtų tik jei jam gresia pavojus — arti matyti plėšrūs gyvūnai, atakuoja varniniai paukščiai, jis yra ant šaligatvio, važiuojamoje kelio dalyje. Tačiau, jei paukščiuko kūnelį dengia pūkai, yra plikų vietų, jis silpnai laikosi ant kojų – tuomet jį reikėtų grąžinti į greičiausiai netoli esantį lizdą.
Nereikėtų to daryti su pelėdų ar varnų jaunikliais, nes netoli esantys tėvai gali pulti žmogų.
Radus lizdą su iškritusiais neplunksnuotais ar mažai plunksnuotais jaunikliais, į nedidelę kartoninę dėžutę surinkite jo likučius, sudėkite paukščiukus ir įkelkite į saugią vietą medyje ar krūmuose šalia radimo vietos. Žmogui pasišalinus, alkani jaunikliai skleidžiamais garsais prisikvies tėvus.
Jei gyvūnas patenka į urbanizuotą aplinką ir susižeidžia, pavyzdžiui, į ką nors atsitrenkia ar įsipainioja būtina įvertinti, ar jis tikrai sužeistas. Norint tuo įsitikinti, jį reikėtų pavaikyti. Jeigu rastinukas juda įprastai, privalu jį palikti ramybėje.
Jeigu matyti, kad jaunikliui reikia pagalbos, kreipkitės į gyvūnų globos tarnybų specialistus. Jie patars, ką daryti toliau, įvertins, ar gyvūno sugavimas nepablogins situacijos, ar gaudant jis nežus nuo patirto streso.
Pernai įsteigto Laukinių gyvūnų globos centro specialistai atkreipia dėmesį į neretus atvejus, kai į namus parnešami gamtoje rasti kiškių jaunikliai. Kiškiukai iš tiesų gali būti vieni, jie tyrinėja aplinką, o mamos juos lanko ir dar kurį laiką maitina pienu.
Pastebėję žmogų ar kitą grėsmę kiškių jaunikliai sustingsta ir neskuba bėgti. Tad pastebėjus tokį kiškį nereiškia, kad jam reikalinga žmonių pagalba. Tokio kiškučio irgi negalima liesti rankomis. Jei jam gresia akivaizdus pavojus, galima jį perkelti tiesiogiai neliečiant rankomis, o naudojant lapus ar žolę.
Anot Laukinių gyvūnų globos centro specialistų, kiškio jauniklio nereikėtų perkelti toli nuo jo radimo vietos, geriausiai tam tinka aukštos žolės ar krūmynai, kur jauniklis galėtų saugiai pasislėpti ir nebūtų lengvai pastebimas.
Žmonių užauginti kiškiai turi silpnesnį imunitetą ir prastesnius įgūdžius, būtinus išgyventi gamtoje, tad norint juos perkelti į gamtą reikalingas ilgas adaptacinis laikotarpis.
