Europiniai unguriai sparčiai nyksta visame pasaulyje. Nors verslinė jų žvejyba apribota, o jų populiacijai atkurti dedamos didelės pastangos, šios ypatingos žuvys vis tiek susiduria su įvairiais iššūkiais.

Jų populiacijos atkūrimą sunkina ir tai, kad vis dar nėra išrastas ir sėkmingas dirbtinis europinių ungurių veisimo būdas. Maža to, didžiulę žalą šiai gana trapiai žuvų populiacijai daro nelegali stiklinių ungurių žvejyba. Pastaroji pagal savo pelningumą prilygsta narkotikų kontrabandai ir su tuo kovoja vis daugiau atsakingų institucijų pareigūnų.

„Tai yra gana pelningas verslas. Prilyginamas net narkotikų bizniui, nes už kilogramą, priklausomai nuo sezono, mokama nuo 1,5 iki 6 tūkst. eurų, kai pats sezoniškumas stiklinio ungurio. Paskaičiavus tuos kiekius, galima įsivaizduoti, kiek yra uždirbama“, – „Žinių radijo“ laidoje „Žuvys kalba“ sakė Europos žuvininkystės kontrolės agentūros atstovas Vytautas Lukas.

Ir nors pagrindinės šalys, iš kurių gabenami unguriai, dažniausiai yra Portugalija, Ispanija bei Prancūzija, į Europos „juodąjį sąrašą“ dėl to įrašyta ir Lietuva.

[[ge:lrytas:lrytas:35500445]]

Ungurių populiacijos būklė Lietuvoje pagerėjo, tačiau džiaugtis nėra kuo

Nors specialistai įspėja apie prastėjančią ungurių populiaciją, žvejai šiuo klausimu susiskirstę į dvi stovyklas: vieni sako, kad šių žuvų išties mažai, kiti – įsitikinę, kad būklė geresnė nei gąsdinama.

„Iš dalies abu teiginiai gali būti teisingi. Viena vertus, europinio ungurio būklė yra kritiškai bloga. Ji paprastai matuojama prie kontinento, atgal prie Europos krantų grįžtančių stiklinių unguriukų kiekiu. Yra išvestas indeksas ir, paprastai tariant, šiuo metu iki mūsų zonos grįžta maždaug 1 proc. unguriukų palyginus su tuo, kiek jų grįždavo kai buvo ungurių populiacijos būklė gera. Tai yra išties tragiškai drastiškas pasikeitimas į neigiamą pusę, tai ungurių populiacijos būklė apibendrinant yra labai bloga.

Apie gausumą mūsų vidaus vandens telkiniuose – jų yra pakankamai nemažai šiuo metu, bet yra kodėl – todėl, kad jie dirbtinai įžuvinami. Nuo 2011 metų Lietuvoje vykdomas ungurių valdymo planas, kurio tikslas – atstatyti ungurių išteklių būklę iki geros ir viena iš priemonių tam tikslui pasiekti yra vidaus vandenų įžuvinimas ungurių jaunikliais.

[[ge:lrytas:lrytas:35726504]][[ge:lrytas:lrytas:35638144]][[ge:lrytas:lrytas:35598913]]

Per tą laiką labai didelis kiekis ungurių buvo išleistas į mūsų vandens telkinius ir kai kuriuose ežeruose arba upėse ungurių šiai dienai yra iš tikrųjų nemažai, bet, reikia turėti omenyje, kad tai nereiškia, jog ungurių populiacijos būklė yra gera. Mes ją esame dirbtinai pagerinę“, – laidoje kalbėjo Gamtos tyrimų centro mokslų daktaras, ichtiologas Justas Dainys.

Tačiau kas nulėmė ungurių populiacijos būklės blogėjimą, sako J.Dainys, iki galo dar nėra žinoma.

„Yra daug skirtingų versijų: tarša, pergaudymas, buveinių praradimas, klimatiniai pokyčiai, Golfo srovės traukimasis. Greičiausiai nėra vieno labai konkretaus veiksnio, kurį pašalinus ta būklė pagerėtų. Greičiausiai tai yra skirtingų, neigiamai rūšį veikiančių veiksnių kompleksas. Finale turime, ką turime“, – svarstė ichtiologas.

Stikliniai unguriai – kas tai?

Suaugusį europinį upinį ungurį atpažintų daugelis, tačiau stiklinis ungurys vis dar mažai kam žinomas. Taip yra vadinami jaunieji unguriukai, tokį vardą gavę dėl savo ypatingos išvaizdos.

„Visi europiniai unguriai neršia netoli Amerikos, Sargaso jūroje, prie Bermudų trikampio. Išneršia ikrus, kurie yra pelaginiai. Tai reiškia, kabo vandens paviršiuje. Po kiek laiko iš jų išsirita į žuvį nelabai panaši lervutė, vadinama leptocefalu. Jis yra visiškai skaidrus, gluosnio lapo formos, pats aktyviai nejuda, link Europos krantų keliauja nešamas Golfo srovės ir, pasiekęs kontinentinį šelfą (būdamas nebetoli kranto), patiria tą pirmąją vadinamą metaformozę į stiklinį unguriuką.

Tuo metu jis jau pasidaro panašus į mums pažįstamą ungurį, tiesiog yra maždaug 7–10 cm ilgio ir yra visiškai skaidrus. Kraujas neturi visiškai jokio pigmento, todėl ir vadinamas stikliniu unguriu, nes pati žuvis visiškai skaidri“, – aiškino J.Dainys.

Tačiau prie grėsmių ichtiologas įvardina ir klimato kaitą, kuri ir lemia link Europos unguriukus plukdančios Golfo srovės pasikeitimą – ji šiek tiek tolsta nuo Senojo žemyno krantų.

„Kadangi su Golfo srove keliauja ir stikliniai unguriukai, leptocefalai, dalis jų gali būti nuplaunama į atvirą vandenyną, nebepasiekia kontinento ir, paprastai tariant, neišgyvena. Tačiau reikia paminėti, kad tai – tik viena iš labai daug teorijų, dėl ko galbūt mažėja ungurių populiacijos kiekis“, – pridūrė specialistas.

Išvežama apie 100 tonų

Situacija dėl ungurių populiacijos, antrino Europos žuvininkystės kontrolės agentūros atstovas Vytautas Lukas, išties sudėtinga. Jau minėtas 1 proc. sugrįžtančių ungurių dar yra „nusemiamas“ neteisėtos žvejybos.

„Visa situacija prasidėjo 2009 m. Reiktų paminėti Cites konvenciją, kur ungurys atsidūrė pirmą kartą. Buvo uždrausta jo prekyba ir gabenimas. Europa draudžia ungurių eksportavimą, gabenimą į kitas šalis, bet yra palikta galimybė vidiniam Europos transportui atlikti gabenimą į kitas šalis viduje Europos, bet, kai yra galimybė legaliai gabenti, atsiranda noras pasinaudoti ir nelegaliu keliu.

[[ge:lrytas:lrytas:35728999]]

Per sezoną yra gana dideli kiekiai sugaunami nelegaliai. Yra paskaičiuota, kad iš Europos iškeliauja apie 100 tonų ungurių stiklinių unguriukų. Žinant, kad į vieną kilogramą įeina apie 2 tūkst. vienetų stiklinio ungurio, tai galima įsivaizduoti, kokie kiekiai iškeliauja“, – kalbėjo pašnekovas.

Anot jo, dažniausiai tai vyksta Portugalijoje, Prancūzijoje bei Ispanijoje, o tiksliau – šiose šalyse esančių upių žiotyse. O iš čia unguriai lėktuvais gabenami į Aziją.

„Supakuojami, naudojamas ledas atšaldyti iki tam tikros temperatūros, druska, pripumpuojama deguonies ir viskas organizuojama taip, kad iškeliautų kuo greičiau į Aziją, nes ten yra ta rinka, kur juos toliau augina iki tam tikro lygio, kad galėtų parduoti atgal į tą pačią Europos ar kitas rinkas“, – aiškino V.Lukas.

Gyvūninės kilmės produktus, sako V.Lukas, gana sunku aptikti, tačiau nelegalią prekybą stikliniais unguriais siekiančioms užkardyti tarnyboms – tiek Europolui, tiek Olafui – gelbsti ir operatyvinė informacija.

„Buvo keli bandymai ir išaiškinta didelė grupuotė Portugalijoje, kur naudojo transportinius lėktuvus. Šiuo atveju suveikė ir operatyvinė informacija, kuri buvo pateikta muitinės pareigūnams. Buvo prašyta patikrinti, ar tikrai plastiko atliekos yra siunčiamos, nes buvo deklaruojama kaip plastiko atliekos. Pasižiūrėjus buvo aptikti paslėpti, supakuoti stikliniai unguriai, kurie buvo siunčiami į Kinijos rinką“, – dėstė Europos žuvininkystės kontrolės agentūros atstovas.

Verslas – labai pelningas

Vietinei Azijos rinkai pažįstamas japoninis upinis ungurys (Anguilla japonica), sako V.Lukas, greičiausiai dėl perteklinio naudojimo nebėra prieinamas, o užsiauginti jį gana sunku.

„Todėl įsiveža Europinį stiklinį ungurį, jį užaugina iki 600 gramų ir tada jį perdirba ir eksportuoja į kitas šalis naudodami suklastotus dokumentus. Gali būti eksportuojama kaip kita žuvis, kaip Japoninis upinis ungurys. Yra labai sudėtinga nustatyti patį importo faktą, nes tada reikalingi genetiniai tyrimai, kad įsitikinti, kad čia tikrai Europinis ungurys.

Todėl viena iš mūsų priemonių, kurias vykdome, kad skleisti informaciją, kad institucijos, Maisto ir veterinarijos tarnyba, muitinės pavyzdžiui, jos tikrai žinotų, kad kai yra importuojama žuvis, atkreiptų dėmesį, ar tikrai ta žuvis, kuri deklaruota dokumentuose.

Yra keli atvejai, kai naudotas kelias ne tiesiogiai iš Kinijos, kad suklaidinti tuos pačius pareigūnus. Yra naudojamas Vakarų Afrikos kelias, naudojamas Marokas, Senegalas ir taip bandoma suklaidinti pareigūnus, kad importas ne iš Kinijos, bet, pavyzdžiui, to paties Maroko. Kai yra dideli krovinių kiekiai, įsivaizduokite, kaip sunku atlikti tam tikrus genetinius tyrimus, kurie yra ganėtinai sudėtingi“, – apie bandymus suklaidinti pareigūnus pasakojo specialistas.

Ir nors galėtų atrodyti, kam tiek vargti dėl žuvies, šis verslas, sako V.Lukas, labai pelningas.

„Tai yra gana pelningas biznis. Prilyginamas net narkotikų bizniui, nes už kilogramą, priklausomai nuo sezono, mokama nuo 1,5 iki 6 tūkst. eurų, kai pats sezoniškumas stiklinio ungurio. Paskaičiavus tuos kiekius, galima įsivaizduoti, kiek yra uždirbama.

Kitas dalykas – žemas baudžiamumas. Tuo naudojasi nelegalūs gabentojai ar kontrabandininkai, žinodami, kad, jeigu paklius, galbūt bus tik administracinė bauda, nes visa kriminalinė grupuotė nebus išaiškinta ir todėl ir bendradarbiaujama su Europolu. Jo tikslas – išaiškinti visą grupuotę. Tai nėra pavienis žmogus, kuris sugalvojo ir įsidėjo į lagaminą ungurio 8 kg.

[[ge:lrytas:lrytas:35728887]]

Tai yra viskas organizuota, įskaitant dokumentų padirbimą, patekimą į Azijos rinką, auginimą, sugrąžinimą į kitas rinkas. Tai tikrai organizuota grupuotė, turinti atstovus ir tranzito valstybėse, ir valstybėse, kuriose jis gaudomas bei auginamas“, – nusikaltėlių kelius dėstė pašnekovas.

Brakonieriavimo mastai milžiniški ir Lietuvoje

Tačiau ne tik stikliniai, bet ir paaugę unguriai yra patrauklūs brakonieriams. Didžiausia dalimi tai lemia jų kaina, sako J.Dainys.

„Kokie yra mastai brakonieriavimo Lietuvos vandens telkiniuose, oficialių, pagrįstų duomenų nėra. Viena vertus dėl to, kad tai sunku įvertinti, kita vertus – jokio mokslinio tyrimo nebuvo. Žemės ūkio ministerija lyg ir svarsto apie tokią galimybę. Kiek žodis virs kūnu, bus matyti, bet, mano supratimu, būtų labai įdomus tyrimas.

Neoficialiais duomenimis, mastai brakonieriavimo yra milžiniški. Viena vertus dėl to paties ungurio patrauklumo, antra vertus – tikimybė būti pagautam ir nubaustam, nėra didelė. Tave turi pagauti, o tada turi įrodyti, kad tu tai ir darei. Dar vienas dalykas – tu turi būti mokus. Brakonieriai visomis šitomis spragomis naudojasi pakankamai sėkmingai“, – laidoje aiškino pašnekovas.

Tačiau, kaip jau minėta, neblogą ungurių populiacijos būklę Lietuvos vidaus telkiniuose lėmė įžuvinimas. Visgi ilgą laiką tai buvo daroma ne visai apgalvotai – unguriai buvo įžuvinami telkiniuose, esančiuose virš hidroelektrinių, o pribrendę migracijai per turbinas leisdavosi žemyn.

„Mokslinės logikos tame, matomai, jokios nebuvo. Verta paminėti datą 2009–2011 metus, kai buvo pradėtas vykdyti ungurių valdymo planas, kurio tikslas atstatyti išteklių būklę. Tikslas buvo aplinkosauginis. Iki tol visi įžuvinimai vyko ne aplinkosauginiais tikslais, o rekreacinės, verslinės žvejybos. Nelabai kam rūpėjo, yra ta hidroelektrinė ar nėra, nes vyko žvejyba.

Žuvino tuos telkinius, kur buvo patogu, ar kurie buvo palankūs augimui. Nuo 2011 m. įžuvinimai virš hidroelektrinių nebevykdomi, yra tik keli atskiri atvejai, bet jie neverti detalesnio aptarimo, nes buvo tiesiog nesusikalbėjimas tarp kelių institucijų, o tokių atvejų labai mažai. Iš principo visi įžuvinimai vykdomi tuose vandens telkiniuose, kuriuose migracijos kelias iki jūros šiuo metu yra laisvas. Bet iš senų įžuvinimų likę ungurių ir tuose telkiniuose, kurie yra virš hidroelektrinių“, – paaiškino specialistas.

Unguriai atkeliauja lėktuvais

Ir nors anksčiau unguriai Lietuvą pasiekdavo natūraliais keliais, dabar įžuvinimui skirti stikliniai unguriukai mūsų šalį pasiekia lėktuvais. Jų kelionė, sako J.Dainys, siekia 3–4 tūkst. kilometrų, o ar tai „nenumuša vidinio žuvies GPS“ ir ar ji žino, kokį kelią reiks įveikti iki nerštavietės, sunku pasakyti.

[[ge:lrytas:lrytas:35728886]]

„Didieji klausimai prasideda, kas nutinka, kai unguriai išmigruoja į jūra, kur dingsta aiški srovė, ką jie daro tada. Tyrimų rezultatai labai kontraversiški, vienas kitam kartais prieštarauja. Vieni rodo, kad unguriai, dalis bent, migruoja teisinga kryptimi.

Yra tyrimų, rodančių, kad ženklinti unguriai numigruoja į visiškai priešingą jūros pusę nei turėtų. Įdomioji dalis prasideda tada, kai unguriai migruodami link nerštaviečių Sergaso jūroje, kurios yra maždaug už 7–8 tūkst. kilometrų, nesimaitina. Geltonojo ungurio stadijoje, būnant ežere ar upėje, vidaus vandens telkiniuose, jiems reikia prikaupti energetinių atsargų visai nerštinei migracijai. Ar jie žino, ar nežino, kiek jiems reiks migruoti, irgi labai įdomus klausimas.

Bandėme daryti tokį tyrimą, dalis tyrimų rezultatų publikuoti moksliniame žurnale, bet, vėlgi, atsakymas nėra vienareikšmis. Daliai imties energetinių resursų pakako, daliai – trūko. Tas trūkumas buvo nelabai didelis, migracijos pradžioje dar galėjo maitintis ir papildyti, tai vienareikšmio atsakymo vėl nėra“, – svarstė J.Dainys.

Tačiau sunku pasakyti ir tai, ar šių slapukių žuvų įžuvinimas Lietuvos telkiniuose yra efektyvus. Anot ichtiologo, Lietuvoje buvo atlikti keli pilotiniai tyrimai, tačiau jų rezultatai vėl nėra aiškūs.

„Kai kuriuose ežeruose, jei apibendrinus tyrimų rezultatus, įžuvintų ungurių kiekis ir amžinių grupių santykis pakankamai neblogai atitinka tai, ką prognozuoja modelis, į kurį galima įtraukti mums žinomus parametrus. Kituose ežeruose išgyvenamumas buvo mažesnis, bet kokios priežastys tai nulėmė, nėra iki galo žinoma. Bet, be abejonės, kažkokia dalis ungurių sėkmingai išgyvena, auga, pasiekia sidabrinio ungurio stadiją ir migruoja link nerštaviečių“, – naudos neneigia J.Dainys.

Visgi visą Lietuvos indėlį per keletą kartų galėtų sunaikinti brakonieriai. Pavyzdžiui, į Žeimenos upės baseiną išleista 6,2 mln. stiklinių ungurių galėtų būti sugauti, iš principo, su viena gaudykle.

„Visi išleisti unguriai turės migruoti per Žeimenos upę, o ji labai patraukli vieta nelegaliai žvejybai“, – įspėjo ichtiologas.

Juodajame sąraše – ir Lietuva

Nors atrodytų, kad Lietuva deda dideles pastangas ungurių atkūrimui, viena klaida lėmė patekimą į 5 įtartinų Europinių šalių sąrašą.

„Valstybės ne per klaidą ten atsiranda. Yra tam tikros sistemos, kur duomenys yra renkami, ypač apie krovinių judėjimą – maisto, žuvies, kito importo. Tai yra apskaitoma ir tai vadinasi Traces. Europos sistema, kuri suveda visus duomenis, kad nustatytų galimas ligas, jei kiltų kažkoks susirgimo židinys, kad būtų galima atsekti, iš kokios būtent siuntos buvo tas krovinys.

Tie duomenys 2023–2024 metų ir ten Lietuva figūruoja, nes buvo tranzitinis krovinys siunčiamas per Klaipėdos uostą, kiek buvo paminėta. Gana didelis kiekis, apie 100 tonų buvo bandoma importuoti į Lietuvą, o tada galbūt išgabenti kažkur kitur. Tada suveikė informacijos pasidalijimas ir tas krovinys buvo sulaikytas.

Būtent dėl tos statistikos pakliuvo šalys – judėjimas tų krovinių vyksta gana intensyviai, yra dideli kiekiai ir dėl tam tikrų sertifikatų užpildymo niuansų būtų galima įtarti, kad tas sertifikatas yra įtartinas ir tas neva legalus krovinys, gali būti įtartinas“, – paaiškino V.Lukas.

[[ge:lrytas:lrytas:1031194]]

[[ge:lrytas:lrytas:35728769]]

Šių žuvų kontrabanda pelningumu prilygsta narkotikų prekybai: už kilogramą – iki 6 tūkst. eurų (1)