Patelės ir patinėliai įprastai rudi ar pilkai rudi, bet poravimosi metu patinėliai pamėlynuoja. Miško kirtavietėse, negiliose balose, kuriose greičiau įšyla vanduo, susirenka būriai šių varliagyvių – mėlyni patinėliai atrodo lyg žibuoklių pieva. Po neršto smailiasnukės varlės keliauja į laukus, pievas, miškus.
„Didžioji dalis varliagyvių žiemoja sausumoje, įvairiuose plyšiuose, kelmuose, po šaknimis, išvirtusiais medžiais, giliai graužikų ir kurmių urveliuose, šakų ar komposto krūvose, netgi pastatų rūsiuose.
Pavasarį varliagyviai keliauja į neršto vietas, įveikdami ne tik nemažus atstumus, bet ir pakeliui esančias, atrodo, neįveikiamas kliūtis: magistrales, takus, plentus.
Daug migruojančių varliagyvių žūsta deginamose pievose, įkritusios į duobes ir tapdamos mangutų, lapių bei ežių grobiu. Joms mirtinai pavojingi net ir senose degavietėse esantys pelenai, galintys neigiamai veikti jautrią gyvūno odą.
Kaip galime padėti? Tik mūsų geri norai, darbai ir dėmesys, skiriamas mažiesiems gamtos sutvėrimams, padės jiems pasiekti galutinį tikslą. Galime atidžiau vairuoti keliuose, kelkraščiuose įrengti apsaugines tvoreles, pernešti varles į kitą kelio pusę ir pastatyti pralaidas, kurios užtikrina saugų praėjimą po keliu.
Varliagyviai yra svarbi mitybinių grandinių dalis, padedantys reguliuoti kraujasiurbių vabzdžių (uodų, mašalų, sparvų, aklių, musių) populiacijas ir taip mažinti ligų plitimą. Be to, buožgalviai, maitindamiesi dumbliais, mažina vandens telkinių žydėjimą.
Pasaulyje net trečdaliui varliagyvių rūšių gresia išnykimas, grėsmingai mažėja įvairių varliagyvių rūšių populiacijos. Dėl savitos kūno sandaros ir ypatingo gyvenimo būdo, varliagyviai yra labai jautrūs aplinkos pokyčiams.
Lietuvoje iš viso gyvena 13 varliagyvių rūšių, iš kurių 5 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
Pagrindinės varliagyvių nykimo priežastys – jiems tinkamų buveinių trūkumas, įvairios ligos ir sudėtingi migracijos keliai“, – rašė vaizdo įrašu pasidalinę Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus specialistai.