„Pasidžiaugėme, kad visi stebimi paukščiai sėkmingai grįžta ir pargrįžo namo ir... čia džiaugsmai greitai pasibaigė. Pirmiausia žuvo mūsų stebimas suopis, na, o siųstuvas padėjo jį surasti ir surinkti paskutinius svarbius duomenis – žūties priežastį. Paukštis lūžusiais kaulais gulėjo šalikelėj, labiausiai tikėtina, kad numuštas pravažiuojančio automobilio (suopiai dažnai medžioja prie kelių tykodami).
Tada mažasis erelis rėksnys, pernai Šilutės rajone paženklintas Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus kolegų. Grįžo į lizdavietę, skraidė, krovė lizdą ir štai guli negyvas pievos pakrašty... Kas tiksliai jam nutiko, kol kas neaišku, lyg ir nebuvo ženklų, kad paukštis būtų nusilpęs, ligotas. Šalia – medžiotojų bokštelis, tad minčių kyla visokių...“, – įraše rašė organizacijos narė dr. Gintarė Grašytė.
Anot jos, nustatyti paukščių žūties priežastis ir daryti išvadas – sudėtinga, mat surinkti tokius duomenis užtrunka ilgai. Visgi tyrėjams tai pavyko.
Neapsigaukite – tai ne egzotiškas kolibris: užfiksavo nykstantį Lietuvos sparnuotį
„Visgi pavyko apibendrinti duomenis apie jūrinių erelių ir erelių žuvininkų žūčių Lietuvoje priežastis. Duomenys apie šių paukščių žūtis 30 metų kaupti Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus rinkiniuose ir paukščių žiedavimo centre. Dauguma jūrinių erelių ir erelių žuvininkų žūčių, deja, buvo susijusios su žmogaus veikla, o dominavo žūtys, susijusios su elektros perdavimo linijomis (kai paukščiai žūva nutrenkti elektros srovės ar dėl traumų atsitrenkus į laidus).
Tiesa, nustatėme kad ereliai žuvininkai dėl šios priežasties žūva dažniau nei jūriniai ereliai, be to, jūrinių erelių daugiau žuvo jaunų paukščių, o žuvininkų – suaugusių. Įdomu ir tai, kad žuvininkai, nors paplitę pagrinde Rytų Lietuvoje, žuvę registruoti įvairiose šalies vietose (ne mūsų šalyje perintys, migruojantys paukščiai, kaip rodo negyvų ženklintų paukščių aptikimas).
Jūrinių erelių žūtys koncentravosi keliose „karštuose taškuose“ būtent ten, kur yra didžiausia šios rūšies buveinių ir perinčių porų koncentracija. Ženklintų negyvų individų duomenys rodo, kad 67 proc. visų žuvusių jūrinių erelių buvo išaugę mūsų šalyje.
Šie tyrimų rezultatai parodė, kaip negalima taikyti vienodų apsaugos „šablonų“ skirtingoms rūšims, nes net ir panašios ekologijos ereliai elgiasi skirtingai tose pačiose vietovėse, dėl to ir grėsmės, bei jų poveikis labai nevienodi. Na, bet pirmiausia apskritai tą apsaugą nuo žmogaus veiklos sukeltų žūčių reikėtų išplėtoti... O tų grėsmių, sukeliančių retų rūšių individų žūtį, tik daugėja, didėjant aplinkos antropogenizacijai.
Susiję straipsniai
Dėl žmogaus veiklos kinta ir buveinių kokybė (ne į gerą), o tai neigiamai veikia paukščių veisimosi sėkmingumą. Tad kartu šie procesai (veisimosi rodiklių mažėjimas ir mirtingumo didėjimas) labai katalizuoja rūšių nykimą“, – rašė G.Grašytė.
O kiek anksčiau Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT) skelbė, kad tarptautiniame leidinyje „Journal of Ornithology“ buvo publikuotas lietuvių mokslininkų, tame tarpe ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos ekspertės dr. Gintarės Grašytės straipsnis „Jūrinių erelių ir erelių žuvininkų mirtingumo skirtumai rytiniame Baltijos jūros regione“ (angl. Differences in mortality patterns of White-tailed Eagle and Osprey in the eastern region of the Baltic Sea).
XX a. kai kurių plėšriųjų paukščių populiacijos Europoje buvo labai sumažėjusios, tačiau ėmusis gamtosauginių sprendimų amžiaus pabaigoje atsigavo. Visgi rūšys tam tikruose regionuose ir šiandien patiria grėsmes dėl žmogaus ūkinės veiklos.
„Padėkime ereliams“ nuotr.
Pristatomame moksliniame darbe buvo tiriamas jūrinių erelių (Haliaeetus albicilla; n = 94) ir erelių žuvininkų (Pandion haliaetus; n = 45) mirtingumo dėsningumas Lietuvoje. Tyrimas atskleidė, kad dauguma abiejų rūšių paukščių žūčių buvo susijusios su žmogaus veikla, viena pagrindinių priežasčių – dėl elektros iškrovos.
Ereliai žuvininkai dėl šios priežasties žūdavo dažniau nei jūriniai ereliai. Nors abi šios rūšys susiję su vandens buveinėmis, tačiau dėl rūšių elgsenos ir gyvenimo būdo skirtumų išryškėjo skirtingi mirtingumo modeliai. Jūrinių erelių žūdavo daugiau jaunų, nepatyrusių paukščių, o erelių žuvininkų – atvirkščiai, dažniau suaugę paukščiai Be to, jūrinių erelių žūties atvejai Lietuvoje buvo erdviškai susitelkę keliose vietose, būtent šalia šios rūšies apsaugai skirtų saugomų teritorijų.
Tyrimo rezultatai rodo, kad šių retų paukščių išsaugojimo pastangos turėtų būti sutelktos į pagrindinių grėsmių šalinimą. Rezultatai taip pat galėtų būti naudingi nustatant prioritetus plėšriųjų paukščių rūšims problemiškiausiose teritorijose.
Žemėlapyje pavaizduota jūrinių erelių veisimosi teritorijų pasiskirstymas (mėlyna spalva) ir jų žūties vietos. Kryželiais pažymėtos pavienės jūrinių erelių žūtys, o žūčių koncentracijos vietos išskirtos spalvotais potėpiais (kuo tamsesnė spalva, tuo didesnis žuvusių erelių skaičius toje vietoje).