Gauruotos lepečkojės, vis dažniau pastebimos Lietuvoje, vieniems kelia susižavėjimą, o kitiems – baimę. Dažnas jau juokauja, kad šiemet apseis be grybų ar uogų, mat koją į mišką kelti nedrąsu.

Išsigandusius ramina tiek gamtininkai, tiek medžiotojai, kurie vienbalsiai tikina, kad ne tik meškos, bet ir visi kiti Lietuvoje gyvenantys plėšrūnai, išskyrus išskirtinius atvejus, grėsmės žmonėms nekelia – įprastai jie patys vengia žmogaus, o juos pastebėjus, reiktų tiesiog atsitraukti.

Tačiau ką daryti, jei sėkmė stipriai nusisuko ir atsidūrėte meškos kelyje?

Lietuvoje meškos – vos kelios

Kiek tiksliai Lietuvoje šiuo metu yra meškų, atsakyti neįmanoma. Visgi Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) direktorius Laimonas Daukša sakė, kad medžiotojai šiuo metu suskaičiuoja apie 4–5 Lietuvoje gyvenančius ar čia dažnai užklystančius lokius.

[[ge:lrytas:lrytas:37775435]]

Gamtininkas Deividas Makavičius taip pat sakė, kad įspūdį dėl didelės meškų gausos sukuria vis dažniau įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros. Visgi vienų regionų gyventojams meškas užfiksuoti pasiseka išties dažniau nei kitiems.

„Lietuvoje dažniausiai matome Ignalinos pusėje ir šiaurės Lietuvos dalyse. Matyt, vienur iš Latvijos atklysta, kitur – Baltarusijos. Migruoja meškos, taip pat užaugę jaunikliai ieškosi naujų vietų.

Kita vertus, tiek sodybose žmonės, tiek medžiotojai ar gamtos stebėtojai daugiau naudojasi technologijomis: daug pristatyta kamerų, todėl dažniau jos ir pamatomos. Lietuvoje ši rūšis tebėra laikoma išnykusia ir vienetiniai pasirodymai, manoma, dar nėra priežastis įtraukti į nuolat Lietuvoje gyvenančių rūšių sąrašą“, – kalbėjo D.Makavičius.

Tam, kad meška sugrįžtų į šį sąrašą, aiškino gamtininkas, reikėtų, jog ji atsivestų jauniklį. Nors meškos mažylis fiksuotas Kėdainių r., Mirabelio miške, to, anot specialisto, dar nepakanka.

„Vieta yra netoli Lietuvos–Latvijos pasienio, nors atstumo ir yra. Geriausias požymis būtų vos ne irštvą rasti, – juokėsi gamtininkas. Visgi tikėtina, kad meška palaipsniui gali tapti nuolatiniu Lietuvos gyventoju, bet nesusiformuos tokia stabili populiacija, kad žinotume, jog, pavyzdžiui, Varėnos ar Ignalinos miškuose yra kokių 10 lokių.“

Visgi net ir mažesnės populiacijos užtenka, kad susitikimų padaugėtų, priduria gamtininkas. Mat tai lemia ne tik meškų kiekis.

[[ge:lrytas:lrytas:37769025]][[ge:lrytas:lrytas:37998934]][[ge:lrytas:lrytas:37877131]]

„Nors ir neįsivaizduoju, kad tokiomis gamtinėmis sąlygomis įsitvirtintų stabili meškų populiacija, kad bus pavienių susitikimų – tikėtina. Kitose Europos valstybėse, tiek centrinėje, tiek kai kuriose Vakarų Europos šalyse, taip pat yra meškų.

Jos smulkesnės, bet laikosi kalnų masyvuose, kur nėra urbanizacijos. Turi neliečiamų plotų, kur gali išvengti kontakto. Lietuvoje to praktiškai neturime. Yra rezervatų, bet dažnai jie skirti saugoti šlapžemėms, kuriose meškos nelabai mėgsta būti. Yra miškų masyvai, tačiau vykdomi kirtimai, juose grybaujama, uogaujama, šiaip laiką leidžia žmonės“, – paaiškino gamtininkas.

L.Daukša įsitikinęs, kad minėtas mažylis atsivestas Lietuvoje, nors pritaria, kad didesnės ir stabilios meškų populiacijos Lietuvoje tikėtis neverta.

„Tikėtina, kad atsivestas čia, nes jaunikliai yra pakankamai sėslūs ir toli nemigruoja. Šimonių girioje jau keli metai fiksuojamas tiek patinas, tiek patelė. Visgi reiktų paminėti, kad meškos lytiškai subręsta tik 3–4 ar net vėlesniais metais, tai ir jauniklio atsivedimo tikimybė būna pakankamai retai, o ir atsivedus jauniklį sekančio neveda du metus“, – paaiškino L.Daukša.

Meškų Lietuvoje elgesys skiriasi nuo to, ką matome filmuose

Lietuvoje gyvai pamatyti mešką pavyko turbūt vienetams, o dažno vaizduotėje gyvena tik filmų sukurtas lokių įvaizdis. Visgi tai, ką matome filmuose, tikina D.Makavičius, stipriai skiriasi nuo realybės Lietuvoje.

„Lietuvoje esančios meškos savo elgesiu skiriasi nuo meškų, kurios gyvena labiau šiaurėje. Dydžiu taip pat smulkesnės. Yra taisyklė – kuo labiau į šiaurę, rūšys kaip ir stambėja. Pavyzdžiui, baltoji meška yra pati stambiausia. Kuo labiau į pietus, tuo jos smulkėja.

Mūsų meškos nėra stambios, palyginus su ta pačia rudąja meška, kuri gyvena taigose, jai ir mažiau maisto reikia. O su maistu jai praverčia žmogaus veikla. Avilius pavarto, randa prie sodybų palikto maisto. Žinau, kad žmonių paliktas maistas pritraukia ir barsukus, kates, lapes. Patys prisivilioja. Todėl tų susitikimų su meškomis, manau, nemažės, o gali tik padažnėti“, – priežastis vardijo gamtininkas.

[[ge:lrytas:lrytas:38001353]]

Visgi meška išties pavojingas gyvūnas, ypač šiaurinėse pasaulio dalyse, kur žmonės apgyvendinti rečiau.

„Pas mus žmonės tankiai apgyvendinti, mūsų veiklos pėdsakų yra visur. Meška įpratusi saugotis ir pati vengti kontakto. Apskritai, visi laukiniai gyvūnai turėtų vengti žmogaus. Jei taip atsitinka, kad lapė ar usūrinis šuo nebijo žmogaus, elgiasi keistai, tai pirmas pasiutligės požymis. Jie neprognozuojami, gali ir pulti žmogų be priežasties bei užkrėsti.

Tačiau nėra Lietuvoje plėšrūnų, kuriems žmogus būtų kaip maistas. Gali žmogų pulti tik keliais atvejais – jei serga pasiutlige, gina jauniklius, arba, jei žmogus apriboja galimybę pabėgti. Net ir pelė paimta į rankas ginsis ir bandys įkąsti. Visais atvejais, jei pamatėte stambesnį, potencialiai galbūt pavojingą gyvūną reiktų tiesiog pasišalinti“, – aiškino gamtininkas.

Visgi grybautojams vis tiek neramu – o kas, jei meškos laiku nepastebėjote ir iš kelio pasitraukti nespėjote?

„Tuo metu, kai yra grybaujama, jaunikliai jau būna ūgtelėję, nors meška jį tokiu laikotarpiu dar prižiūri. Jeigu taip nepasisektų, kad atsidurtumėt tarpe tarp mamos ir jauniklio, o mažylis sušuktų pagalbos, mama tikrai bent jau imituotų puolimą link žmogaus. Gali ir kažkas rimčiau nutikti. Tačiau, kad taip pakliūti, tai turbūt jau reikia specialiai stengtis – ar geresnio kadro ieškoti, ar eiti iš smalsumo pažiūrėti. Taip elgtis tikrai nereikėtų, nes galima nukentėti.

Jei jau nutiko, kad atsidūrėte akistatoje su lokiu, tai tikrai nereikėtų atsukti nugaros ir bėgti. Jei tikslas lokio yra žmogų pagauti, nuo jo nei pabėgsi, nei vandeniu nuplauksi, nei greičiau į medį įlipsi. Reiktų atbulomis, palengva trauktis ir stengtis nesusigūžti, atrodyti didesniam, galima ir rankas pakelti ar kokius pagaliukus, daiktus mėtyti į šonus, dėmesį atkreipiant.

Taip turėsite daugiau laiko atsitraukti, nes lokys eis pauostyti, pažiūrėti, kas čia. Aišku, tai yra teorija, net ir kiekvienas gyvūnas turi savo charakterį, elgesį“, – patarė D.Makavičius.

Jauniklius gins ne tik meška

Visi gamtininkai, medžiotojai ir aplinkosaugininkai ne pirmus metus primena – nelieskite, nesiartinkite ir neskubėkite „gelbėti“ miške rastų gyvūnų jauniklių. Tai kelia grėsmę ne tik jiems, bet ir jums.

Štai briedė, sakė D.Makavičius, taip pat aktyviai saugo savo mažylius, nors žmogaus ir nepersekiotų. „Gali ginti, bet ne persekioti. Pasitaiko, kad briedės puola, pajutusios pavojų, bet vos tik pajaučia, kad jaunikliai saugūs, atsitraukia“, – dėstė specialistas.

L.Daukša priduria, kad artintis nereikėtų ir prie kitų gyvūnų jauniklių.

„Galim apibendrinti visus gyvūnus – jei briedė su jaunikliu, gali stengtis kanopomis trypti žmogų. Taip pat ir šernai, ypač – vaikingos šernės. Gyvūnai turi laukinį instinktą ir jo nei liesti, nei jaukinti šiukštu negalima. Gamta turi būti gamta ir joje reikia elgtis apdairiai.

[[ge:lrytas:lrytas:38001354]]

Atidžiai reikia elgtis ir su augintiniais – negalima jų vedžioti palaidų, o jeigu šuo palaidas, pagal lankymosi miške taisykles, jam turi būti uždėtas apynasris ir jis neturi sutrukdyti laukinių gyvūnų gyvenimo. Tada ir pačiam šuniui kyla grėsmė – jei pradės jauniklius šuo vaikyti, mama juos tikrai gins“, – pridūrė L.Daukša.

Jie taip pat primena, kad laukinių gyvūnų jaukintis ar vilioti maistu taip pat nedera, o gyvūnų, nebijančių žmogaus, apskritai reiktų vengti – nors Lietuvoje oficialių pasiutligės atvejų nefiksuota jau kurį laiką, abu specialistai sutaria, kad tai nereiškia, jog nėra nė vien sergančio gyvūno.

„Lietuva neturi tokios sienos, kad nepereinama būtų. Ji įveikiama ne tik migrantams, bet ir gyvūnams. Migracija vis tiek vyksta, todėl užkratas gali Lietuvoje būti. Sergantis pasiutlige lapė ar usūrinis ilgai negyvena, tai nutinka, kad sergantis buvo, bet mes jo nebepamatome, nes jis kažkur nugaišta. Nugaišus nesuprantama, ar sirgo, ar ne, matome, kad nudvėsęs, ir viskas. Židinių ko gero nėra, bet pavienių atvejų negalima atmesti.

Pasiutligę išduoda pirmiausia neadekvatus elgesys: nebijo žmogaus, nebėga, dažnai galima pamatyti drimbančias putas. Tokiu atveju reiktų itin vengti kontakto ir pranešti, ar VMVT, ar medžiotojų būreliui. Turbūt ir 112 nukreiptų tinkama linkme, nes toks gyvūnas tikrai kelia grėsmę tiek žmonėms, tiek gyvūnams, vaikams“, – patarė D.Makavičius.

Susitikimų gali tik padaugėti: specialistai aiškina, kokias klaidas žmonės daro, ir patarė, kaip elgtis sutikus mešką