Vieni baidosi, kiti – džiaugiasi. Aukštuolės kaime (Vilniaus rajonas) gyvenantis Rolandas Surdokas jau ne pirmą kartą stebi po kiemą šliaužiojančias angis ir ne tik pats su jomis sugyvena, bet ir kaimynų prašo šių roplių neskriausti.

„Pirmą kartą kai pamačiau, pasislėpė. Dabar jau manęs nebijo visiškai, galiu prieiti. Jau kaimynė“, – juokdamasis kalbėjo vyras. O rado angį jis ant malkų, nuklojęs brezentą: „Darbininkui vos neįkando, sušnypštė, bet tik įspėjo. Turbūt, jei bandytum paliesti, ir kąstų.“

Daug metų miškininku dirbęs vyras sako Lietuvoje per 50 gyvenimo metų gyvatę gyvai pamatęs pirmą kartą, nors keliaujant Indijoje su jomis ir tekę susidurti. Jis taip pat prisimena, kad visai šalia gyveno ir didžiulis žaltys, bet pastarąjį suvažinėjo automobilis, o dabar nerimauja vyras ir dėl angies likimo.

„Kaimynas yra, turi tris vaikus. Praėjusiais metais irgi buvo sutikęs gyvatę, mačiau, kad sustojo. Sakau, tik nežudyk jų. Sako, kad vaikams pavojus, bet priminiau, kad nemuštų. Radus visada galima perkelti už kelių šimtų metrų, į saugią vietą“, – sako vyras.

[[ge:lrytas:lrytas:33092314]]

Tačiau neskriausti roplių prašo ne tik Rolandas, bet ir ne kartą lietuvių tą minėję gamtininkai, kurie dar ir pabrėžia – gyvūnai niekada nepuola pirmi, o ir puolimas neretai būna tik gynyba.

Visgi ir į „puolimą“ ropliai gali reaguoti skirtingai. Viena Lietuvoje gyvenanti, nors ir nenuodinga gyvatė, gali kąsti vos paimta į rankas, o kita – mieliau apsimes mirusia, portalui Lrytas yra pasakojęs biologas, herpetologas Gerardas Paškevičius.

Lietuvoje – 3 rūšių gyvatės

Nors Lietuvoje turime vos 3 rūšis gyvačių, kai kurios iš jų neįgudusiai akiai gali būti gana panašios, o su gyvate neretai sumaišomas ir bekojis driežas.

Lietuvoje, sakė G.Paškevičius, gyvena angis, lygiažvynis ir geltonskruostis žalčiai. Dar yra ir trapusis gluodenas, kuris dažnai sumaišomas su gyvate, tačiau iš tikrųjų yra driežas.

„Trapiuoju vadinamas todėl, kad neatsargiai prilietus jis gali netekti maždaug pusės savo kūno. Seniau žmonės pastebėjo, kad jis lyg sutrupa, todėl mokslininkai ir paliko tą pavadinimą trapusis“, – aiškino biologas.

[[ge:lrytas:lrytas:38764993]][[ge:lrytas:lrytas:38729035]][[ge:lrytas:lrytas:38683195]]

Įdomu tai, kad nutrūkusi uodega gali dar kurį laiką judėti. Tai, kalbėjo herpetologas, yra vienas iš gynybos mechanizmų.

„Priėjusi, pavyzdžiui, lapė, uždeda leteną, o tada driežas įtempia raumenis ir pameta uodegą. Kol lapė svarsto, kas čia įvyko, driežas spėja pasprukti. Tai driežui tarsi kokia papildoma gyvybė per sezoną, nes uodega kitais metais atauga, nors ir nebe tokia graži. Ji nebeturės rašto, mažiau spindės, o uodegos galiukas dažniausiai atauga nebe smailus, o bukas“, – pasakojo biologas.

Labai retai, tačiau kartais šie driežai gindamiesi gali apsimesti negyvais. Visgi šią taktiką labai dažnai naudoja geltonskruosčiai žalčiai.

„Visi geltonskruosčiai žalčiai išgąsdinti apsimeta negyvais. Jie šnypščia, apsipurškia išmatomis, kad paleistų nemalonų kvapą. Jei imate ant rankų, gali ir ant jūsų išmatas paleisti. Kvapas – siaubingas.

Be abejo, jei turi galimybę – sprunka. Tikrai nebus taip, kad plaukiojant ežere žaltys jums įkąs į pirštą. Jis puikiai skiria, kur yra potencialus grobis“, – ramino G.Paškevičius.

Angis ar lygiažvynis žaltys?

Geltonskruostį žaltį dauguma lietuvių puikiai atpažįsta iš geltonų dėmelių, esančių galvos šonuose arba ties sprandu, liaudyje vadinamų „ausytėmis“. Visgi ten, primena specialistas, tikrai ne ausys.

„Geltonskruosčio su angimi niekaip nesumaišysime dėl visiems žinomų šviesių dėmelių. Tiesa, ten – ne ausytės. Gyvatės ausų neturi, jos turi vidinę ausį ir girdi visu kūnu. Žmonės mėgsta gyvūnams taikyti žmogiškas savybes, sako, kad tai – ausytės, bet kaip ir pavadinimas sako, kad ten – geltoni skruostukai“, – priminė biologas.

Visgi lygiažvynį žaltį nuo angies neįgudusiai akiai atskirti būtų kiek sunkiau, tad lengviausia tą padaryti būtų iš kūno formos.

Žalčiai, aiškino biologas, yra liauno kūno sudėjimo, tualetinio popieriaus ritinio formos, o štai angis – trumpesnė ir stambesnė gyvatė, iš savo viršutinės kūno dalies į pilvinę storėjanti.

„Geltonskruosčių žalčių patinėliai būna gerokai mažesni už pateles, patinėliai dar pasižymi itin laibomis kūno formomis, o lygiažvynių žalčių tiek patinai, tiek patelės būna trumpos, ovalaus kūno formos“, – pridūrė specialistas.

Nors skiriasi ir vyzdžių forma, specialistas juokaudamas sako, kad tai – tikrai nėra parankiausias būdas patikrinti, ar sutikote žaltį, ar angį.

„Įsivaizduokime situaciją – 60-metis senelis vaikšto po mišką, pamato gyvatę, gulasi ant žemės ir bando pažiūrėti, koks vyzdys. Vyzdžiai iš tikrųjų skiriasi – angis turi vertikalų, elipsės formos vyzdį, o pas abu žalčius yra ovalūs vyzdžiai. Tačiau daug paprastesnis būdas atskirti angį nuo žalčio yra kūno forma“, – tvirtino biologas.

[[ge:lrytas:lrytas:38774777]]

Išduoda ir raštai

Dar labiau angį nuo lygiažvynio žalčio išduoda raštai, mat jų spalvos gali būti panašios. „Lietuvoje angies spalva gali būti nuo juodos iki beveik sidabrinės. Dažniausiai pasitaiko rudos spalvos, su tobulu, iki uodegos galiuku per kūną einančiu zigzagu. Ant juodų angių nesimato jokio rašto – tobulai juoda, matinė. Tačiau visos mūsų šalyje sutinkamos gyvatės pasižymi matiškumu, išskyrus su gyvatėmis maišomą gluodeną.

Angies spalva priklauso nuo jos gyvenamosios vietos – durpyne ar pelkėje, tikėtina, ji bus visiškai juoda. Dažniau sutinkamos pievose, ganyklose ar miškuose jos būna pilkos arba rudos spalvos, su jau minėtuoju zigzagu, kuris matomas nuo galvos iki uodegos, tai yra lyg skiriamasis angies bruožas.

Lygiažvynis žaltys pagal spalvas gali būti panašus, bet ant jo kūno nugarinės dalies matomos juodos dėmelės (taškeliai) išsidėstę poromis, o ant galvos yra juoda dėmė, kuri yra jų skiriamasis bruožas. Dėmė, vadinama karūnėlė, yra lyg žmogui piršto antspaudas. Aš, pagavęs lygiažvynį žaltį tyrimų tikslais jį nusifotografuoju, o tada vėl sugavęs, galiu palyginti, ar čia tas pats“, – faktais dalinosi G. Paškevičius.

Tiesa, lygiažvynį žaltį pamatyti sunku. Jis – rečiausias roplys Lietuvoje, aptinkamas tik specifinėse vietose.

„Jie aptinkami smėlynuose, retuose pušynuose, dažniausiai ten auga viržiai, idealiu atveju būtinas pietinės ekspozicijos smėlingas šlaitas. Tokių vietų Lietuvoje nėra itin daug, o kadangi Lietuvoje viskas „pasmerkta“ apaugti mišku, tai jei tos vietos netvarkomos, jiems tinkamų gyventi vietų nuolatos mažėja.

Lietuva šiems žalčiams viena šiauriausių paplitimo arealo vietų. Tai labiau pietinė rūšis. Ir mityba jų specifinė – jie ėda kitas gyvates ir driežus. Posakis gyvatė gyvatei nekanda su šiais žalčiais negalioja“, – juokėsi biologas.

Atskirti galima ir iš įkandimo

Nors nė vieną gyvatė nesitaikys jūsų „medžioti“, netinkamai su jomis elgiantis jos gali įkąsti. Klaidingas ir kai kurių įsitikinimas, kad žalčiai apskritai neturi dantų.

„Pas žalčius yra daug mažų dantukų, lenkti į vidinę pusę, veikia kabliuko principu, yra skirti sulaikyti aukai. Geltonskruostis medžioja pagrinde varliagyvius ir žuvis, tai, kad išlaikytų žuvytę, dantukai turi pereiti per žvynus. Vadinasi, kad suaugęs geltonskruostis žaltys tikrai gali prakirsti ir žmogaus odą. Seilėse yra fermentų, kurie neleidžia kraujui greit sukrešėti, todėl ilgokai kraujuotų, bet nebūtų labai skausminga“, – sakė biologas.

O štai angis paliktų vos dvi skylutes, tačiau net ir jos įkandimas dar nereiškia, kad nuodai jau pateko į organizmą.

[[ge:lrytas:lrytas:38774591]]

„Angis turi du tuščiavidurius dantis ir nuodų liaukas. Kartais angis, kad tik jai nereikėtų išnaudot savo nuodų, saugosi kitais būdais: imituoja kirtimo judesius, šnypščia, bando įspėti apie save. Jeigu tai nepadeda, o žmogus ir toliau lenda, tada jau „sega“. Na, o tuomet viskas priklauso nuo angies „gerumo“ – ar ji suleido nuodus, ar ne. Tačiau labai bijoti nereikia – Lietuvoje mirties atvejų dėl angies įkandimo fiksuoto nėra.

Ką reikėtų daryti, jei įkando angis? Žaizdos nečiulpiate, nerišate, nepjaustote. Nusiplaunate rankas ar tą vietą, kur įkando, galima aprišti šaltu kompresu ir važiuojate į ligoninę. Priešnuodžių greičiausiai neturės, nes tai – baltyminė, greit yranti medžiaga, ją brangu įsigyti, bet gydys kitaip ir stebės, ar nėra alerginės reakcijos. Pabūsite kelias dienas, patinimai, pykinimai praeis ir paleis namo“, – ramino specialistas.

O štai lygiažvynis žaltys, paimtas ant rankų, kanda visada. Ir, kitaip nei angis ar geltonskruostis, taip lengvai dantukų neatleidžia.

„Jis įkanda ir laiko, bando spausti, bet jo dantukai maži, odos nepragnybia, bet laiko suspaudęs“, – patirtimi dalinosi G.Paškevičius.

Na o gluodenas, sako specialistas, per ilgus metus taip ir nėra įkandęs, tačiau gintis mėgina kitaip.

„Visada apipurškia išmatomis, muistosi, bando uodega trankyti. Tačiau gluodenus imti reikėtų atsargiai – už pilvinės dalies, negriebiant už nugaros ir saugant jų „trapią“ uodegą, kad jos nenulaužtume. O štai vikrieji driežai mėgsta pasikandžioti ir jų įkandimas jaučiasi. Stebiesi tokio mažo gyvūnėlio jėga“, – sakė biologas.

Rolando kaimynė – angis: ne tik pats sugyvena, bet turi prašymą ir kitiems