Šio žiogo tėvynė – Viduržemio jūros regionas ir pietryčių Europa, nuo Pietų Prancūzijos iki Bulgarijos. Per kelis dešimtmečius ši rūšis išplito daugelyje Europos šalių, o labiausiai į šiaurę nutolusios šio žiogo radimvietės žinomos Skandinavijoje: Švedijoje ir Norvegijoje.
Lietuvoje šis žiogas pirmą kartą užfiksuotas dar 2020 metais. Iki šiol Lietuvoje žinoma 12 šio žiogo radimo atvejų. Reikia pastebėti, kad visais atvejais žiogai rasti urbanizuotoje aplinkoje – 9 kartus Vilniuje, po vieną kartą Palangoje ir Nidoje, o šiais metais muziejaus entomologai vieną aptiko ir Kaune.
Tai, kad žiogai apsigyvena miestuose, pastebima visame šios rūšies plitimo areale. Tai paaiškinama tuo, jog ši šilumamėgė rūšis migruodama renkasi šiltesnes vietoves, o miestuose temperatūra visuomet būna keliais laipsniais aukštesnė. Šie vabzdžiai dažnai pastebimi ant statinių sienų, šaligatvių ar netgi randami įvairiose patalpose.
Tai grobuoniška rūšis gyvenanti medžiuose, kur minta įvairiais smulkiais vabzdžiais ar jų lervomis: amarais, drugių vikšrais. Kiaušinius šie vabzdžiai deda į medžių žievės plyšius. Suaugusių žiogų galima rasti nuo liepos vidurio iki spalio ar lapkričio mėnesio (iki pirmųjų stipresnių šalnų).
Lietuvoje šis žiogas turi artimą giminaitį, girinį siūlaūsį (Meconema thalassinum), tačiau nuo jo skiriasi tuo, jog neturi sparnų. Kadangi šie vabzdžiai negali skraidyti, manoma, kad jie plinta padedami žmonių, patenka į įvairias transporto priemones: automobilius, laivus, traukinius ir taip palaipsniui plinta.
2016 metais M. meridionale pirmą kartą buvo rastas ir JAV Vašingtono valstijoje. Taigi, šis besparnis, vos 11–15 mm dydžio vabzdys, įveikė ir vandenyną.
Pasaulyje žinoma apie 30 tūkstančių rūšių žiogų, Lietuvoje gyvena tik 14 rūšių šių vabzdžių.