Piktavalių rankose – aplinkosaugininkų kortos

Lietuvoje bręsta beprecedentis teisinis ir techninis skandalas, įkaitais pavertęs tūkstančius šalies ūkininkų, miško ir kaimo turizmo sodybų savininkų, nekilnojamojo turto plėtotojų.

Aplinkos ministerijos kuruojama Saugomų rūšių informacinė sistema yra techniškai nepatikima, joje gausu pasenusių ir išgalvotų duomenų apie saugomų rūšių paukščių buveines. Tačiau ją vis tiek naudoja valstybės institucijos, ilgam stabdydamos ūkinę veiklą, statybas, milijonines investicijas į šalies energetinę nepriklausomybę.

Situacija pasiekė absurdo viršūnę dėl visiškai nelogiško duomenų valdymo modelio.

Į valstybinį SRIS registrą informaciją apie neva rastus saugomų paukščių lizdus gali įkelti faktiškai bet kas – bet kuris praeivis, grybautojas ar anoniminis aktyvistas, tiesiog sistemoje nurodęs lizdavietės koordinates.

Tačiau kai žemės ar miško savininkai, kurių valdose esą aptinkama lizdų, savo lėšomis pasamdo licencijuotus profesionalius ornitologus, kad jie atliktų realų mokslinį tyrimą ir pateiktų tikslią informaciją, sistemoje šių duomenų atnaujinti neįmanoma.

SRIS yra sukonstruota taip, kad duomenis galima tik sukelti, pagal juos lizdaviečių apsaugos zonas padidinti, o realūs faktai, leidžiantys jas sumažinti ar paneigti netikrą informaciją, paprasčiausiai ignoruojami dėl techninio sistemos neįgalumo.

Oficialus Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) atsakymas specialistams atskleidžia sunkiai suvokiamą realybę.

Tarnybos vadovybė atvirai pripažino, kad tokiu atveju, jei sistemoje yra užregistruotas, pavyzdžiui, saugomos rūšies erelio lizdas, o jame realiai peri paprastas suopis, kuriam taikomi visiškai kiti apsaugos reikalavimai, sistemoje techniškai vis tiek privaloma jį vertinti kaip erelio lizdą.

VSTT specialistai net tiesiogiai nurodė, kad techninės galimybės pakeisti paukščių rūšį duomenų anketoje nėra, todėl siūlo tiesiog melagingai pažymėti tai kaip nesėkmingą perėjimą, o tikrąją tiesą įrašyti pastabose, kurių jokie automatiniai statybos ar paraiškų derinimo algoritmai nevertina.

Tokiu būdu valstybė verčia žmones ir verslą vykdyti brangius aplinkosauginius ir ornitologinius tyrimus, kurių rezultatų neįmanoma iš karto įkelti į sistemą, o sprendimai dėl kirtimų, statybų ar paramos derinami pagal SRIS degančią klaidingą raudoną lemputę.

Toks biurokratinis paralyžius tiesiogiai kerta per kelis esminius Lietuvos ekonomikos sektorius – žemės ūkį, miškininkystę, nekilnojamojo turto plėtrą, žaliąją energetiką.

Tokia situacija susiklostė todėl, kad SRIS duomenys nėra patikimi. Jei ūkininko privačiame sklype ar šalia jo fiksuojamas seniai tuščias ar nesaugomos rūšies paukščio lizdas, nepatikrinus duomenų automatiškai uždraudžiama nustatyto dydžio apsaugos plote šienauti ar statyti ūkinius pastatus.

Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) tikrina duomenis pagal tą pačią sulūžusią SRIS, todėl ūkininkai rizikuoja prarasti ES išmokas arba gauti milžiniškas baudas be teisės įrodyti realią situaciją.

Miško tvarkymo leidimai taip pat yra stabdomi remiantis virtualiais SRIS duomenimis. Net jei samdytas ekspertas įrodo, kad lizdas yra tuščias arba jame gyvena paukštis, kuriam tokios apsaugos zonos nereikia, valstybė negali išduoti leidimo, nes sistema neleidžia koreguoti duomenų.

Planuojant bet kokias statybas, pavyzdžiui, poilsio namelių, ar tvenkinių kasimą kaimo vietovėse Aplinkos apsaugos agentūra, patikrinusi SRIS, projektus atmeta automatiškai.

Dėl sistemos klaidų projektai įšaldomi metams ar dvejiems, o investuotojai patiria milžiniškų nuostolių dėl institucijų darbo broko.

Prie tokio chaoso prisideda ir neseniai patvirtintas aplinkos ministro aprašas dėl paukščių ir šikšnosparnių apsaugos.

Institucijos pradėjo interpretuoti taisykles taip, kad nustačius bet kokį atstumą iki paukščių buveinių, net ir tų, kurios sistemoje egzistuoja klaidingai, projektų plėtotojai yra prievarta stumiami į ilgalaikius išsamaus poveikio aplinkai vertinimo (PAV) procesus.

Tai verčia verslą tą pačią ilgą procedūrą kartoti po du kartus, nekuriant jokios realios aplinkosauginės naudos, o tik vilkinant strateginius valstybės projektus.

Reaguodama į tokią situaciją į Seimo vadovybę oficialiai kreipėsi nepriklausomos energetikos projektus plėtojančių organizacijų asociacija. Parlamento lyderiai raginami sustabdyti šalies ekonomikai kenkiantį biurokratinį savavaliavimą.

Lietuvos žemės naudotojai ir projektų plėtotojai birželį Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdyje prašė, kad Aplinkos ministerija nedelsdama prisiimtų atsakomybę už savo sukurtą techninį ir teisinį broką, skubiai sutvarkytų SRIS sistemą ir užtikrintų, kad sprendimai šalyje būtų priimami remiantis tikrais faktais.

Pastarųjų pustrečių metų SRIS statistika liudija, kad nuo 2024-ųjų iki šių metų birželio SRIS buvo užregistruota 35,2 tūkst. lizdaviečių. Anksčiau per metus jų skaičius siekdavo vos kelis tūkstančius, o pernai SRIS buvo pateikta duomenų apie 17 tūkst. stebėtų lizdaviečių.

Be to, yra atvejų, kai vos vienas žmogus per metus gebėjo į SRIS sukelti apie 5 tūkst. duomenų, vadinasi, kone po 10–15 kasdien.

„Pasakų pasakos“, – taip Seimo Kaimo reikalų komiteto narys Viktoras Pranckietis dar vasaros pradžioje apibūdino situaciją, į kurią pateko aplinkosaugos valdininkai, prižiūrintys SRIS.

Pasak jo, duomenis į SRIS keliantys anonimai niekaip nekontroliuojami. Tačiau pavieniai ūkininkai ar verslo įmonės, kurios turi atlikti ūkinės veiklos PAV, privalo viešai pateikti visus duomenis ir apie save, ir apie teritorijoje esančią biologinę įvairovę.

„Jie turi samdyti ekspertus saugomoms rūšims bei radavietėms joje nustatyti, už tai brangiai sumokėti, taigi sąlygos yra visiškai skirtingos.

Jeigu per metus vienas ornitologas tuos 5 tūkst. lizdų užregistravo ne vienas, o padedamas pagalbininkų, man kilo klausimas, už kokius pinigus jie tai darė. Atsakymo negavau, esą viskas daroma iš idėjos“, – „Lietuvos rytui“ aiškino komitete SRIS klausimą kuruojantis V.Pranckietis.

Pasak jo, dar kartą apsvarstyti situacijos, susijusios su SRIS, Kaimo reikalų komitetas rinkosi ir liepą.

„Tąkart paprašiau pertraukos, tad atidėjome šį klausimą iki rugsėjo – iki Seimo rudens sesijos. Tikėtina, kad per tą laiką bus suformuota nauja politinė dauguma.

O gal pati Aplinkos ministerija imsis iniciatyvos ir patikrins SRIS duomenų patikimumą?

Ornitologai šioje situacijoje užima puolimo poziciją, esą žemės ūkiui „erelis iš tarkių“ visada blogai. Bet jie neatsako į konkretų klausimą, ar į SRIS sukeliami duomenys yra patikimi.

Problemą sukuria būtent tai, kad yra daugybė situacijų, kai lizduose jokie saugomų rūšių paukščiai nebegyvena, bet jų apsaugos priemonės tebėra taikomos“, – sakė V.Pranckietis.

Anot jo, SRIS duomenų patikimumą būtina užtikrinti: „Negali bet kas ir bet ko joje žymėti, nes tai ir žemdirbiams, ir miškininkams, ir verslui sukelia skaudžių pasekmių.“

Pasak buvusio energetikos viceministro, Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktoriaus pavaduotojo Arnoldo Pikžirnio, retųjų, saugomų rūšių paukščių apsauga tapo ne gamtosaugininkų ir net ne ornitologų rūpesčiu.

„Žmonės visada sutarė su paukščiais, kol jų tariama apsauga nepradėjo rūpintis valstybės institucijos.

Regime, kad kai kurioms valstybės institucijoms ar pavieniams jų atstovams ne tiek rūpi paukščių apsauga, kiek kuo didesnis įvairių tyrimų – buveinių, PAV ir kitokių – skaičius.

Tyrimai kainuoja nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų tūkstančių eurų. Kadangi tai ypač brangi paslauga, ji tapo tam tikru nišiniu verslu.

Net tais atvejais, kai iš anksto yra įspėjama, kad toje zonoje bus taikomos pačios griežčiausios paukščių ar kitokių buveinių apsaugos priemonės, tyrimų vis tiek reikalaujama, nors nuosprendis jau yra žinomas.

Visa tai ir verčia abejoti SRIS skaidrumu ir adekvatumu, nes duomenims iš jos išbraukti net ir tada, kai paaiškėja, kad jie neteisingi, prireikia kelerių metų, kol specialistų komisija pateikia išvadas“, – kalbėjo A.Pikžirnis.

Pasak jo, duomenų nepatikimumas apskritai yra sisteminė SRIS yda. Ji naudojama tarsi tam, kad visa Lietuva būtų paversta saugoma teritorija ir realiai jokia ūkinė veikla joje nebūtų galima.

„Toks požiūris neatrodo valstybiškai, ypač žinant, kad mūsų šalyje suformuota politika prieštarauja ES tikslams, susijusiems su retųjų paukščių ir buveinių apsauga.

Jeigu valstybės institucijoms iš tiesų rūpėtų retųjų paukščių apsauga, jos skatintų steigti buveinių atkūrimo fondus ir pritartų kitokiems sumanymams, kuriuos siūlo verslo bendruomenės.

Bet valdininkai tenori vienintelio dalyko – uždrausti veiklą. Jie nežiūri į platesnį kontekstą ir neieško papildomų sprendimų, pavyzdžiui, galimybės kompensuoti tam tikrą žalą – įsteigti naujas buveines, jeigu ta žala įvyktų nepaisant visų pastangų jas apsaugoti“, – svarstė A.Pikžirnis.

„Poligonui ne! Žalvarniui taip!“ – šių metų pradžioje kartu su žinia apie Kapčiamiestyje steigiamą poligoną pradėjo plisti pasipriešinimo jam idėjos, ataustos paukščių – žalvarnių, kurtinių – apsauga.

Būtent deklaruodama paukščių buveinių apsaugą Širvintų rajone veikia ir „Kraštovaizdžio“ asociacija. Ji užsipuolė tuos ornitologus, kurie buvo pateikę asociacijai nepalankias išvadas vėjo jėgainių poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje.

Vos kelis žmones vienijančių asociacijų galią pastaruoju metu pajuto ir šaudyklos Lietuvoje – vieną po kitos jas pradėjo tikrinti įvairios mūsų valstybės institucijos, reaguodamos į asociacijų kurpiamus skundus.

Pasak A.Pikžirnio, nereikia būti naiviems – reikia pripažinti, kad yra tokių organizacijų arba asmenų, kurie veikia ne konkrečių projektų atžvilgiu, bet apskritai prieš Lietuvai svarbius projektus.

Kad ir kokie jie būtų – energetinės nepriklausomybės, piliečių pasipriešinimo agresoriams ar krašto apsaugos infrastruktūros plėtros klausimai, tos grupuotės visada prieštarauja.

Kėdainių rajone, Kunioniuose, esanti šaudykla „Medžiotojų sostinė“ („ShootingClub“) – šeimos verslas, kurį pernai pradėjo šokdinti skundų rašytojai.

„Šiuo metu visos Lietuvoje esančios šaudyklos patiria panašų spaudimą, – patikino šios šaudyklos savininkas Vidas Silvestravičius. – Mūsų atveju vienas žmogus iš karto surašė penkis skundus įvairioms institucijoms – Lietuvos policijai, Aplinkos apsaugos departamentui, Valstybinei miškų tarnybai, Statybos inspekcijai, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai.

Patikros prasidėjo pernai gruodį. Nė viena iš minėtų institucijų nerado pažeidimų, bet emociškai tai vis tiek sukėlė daug įtampos. Negana to, skundai rašomi ir toliau, tik dabar jau naujai įsteigtos asociacijos vardu.“

Registrų centro duomenimis, Šaudyklų triukšmo ir poveikio bendruomenėms asociacija buvo įsteigta šiemet vasarį. Jos nariai – Klaipėdos rajone gyvenantis fizinis asmuo, Kaišiadorių rajono asociacijos „Gojaus slėnis“ ir „Neries kaimynija“ bei Klaipėdos rajono Stirbių kaimo bendruomenė.

Pasak V.Silvestravičiaus, šaudyklą Kunioniuose jo šeima įsteigė prieš aštuoniolika metų. Ten pat ji buvo plečiama nuolat investuojant ir tapo didžiausia Lietuvoje šaudykla, kurioje treniravosi šauliai, buvo rengiami Lietuvos čempionatai.

„Pastaraisiais metais dirbome ir su Lietuvos kariuomene. Buvome sukūrę specialią programą, pagal kurią mokėme karius šaudyti į dronų atitikmenis – skriejančias lėkšteles.

Tačiau ši veikla buvo sustabdyta šiemet balandį, ir gana primityviai.

Skundus gavęs Aplinkos apsaugos departamentas, atlikdamas patikrinimą, nustatė, kad seniai, 2018 metais, mums buvo atsiradusi pareiga atlikti poveikio aplinkai vertinimą.

Pagal teisės aktus, kurie įsigaliojo šiemet sausį, tai padaryti galima tik sustabdžius įmonės veiklą. Tai ir buvo padaryta akimirksniu: 23 ha plotą užimanti šaudykla buvo uždaryta, programa su kariuomene buvo nutraukta, atšaukti sportingo Lietuvos čempionatai, sportininkai prarado galimybę treniruotis ir rengtis pasaulinėms varžyboms.

Šiuo metu institucijoms jau esame pateikę pirminiam PAV reikalingus dokumentus, jie yra vertinami.

Mums tai kainuos apie 11 tūkst. eurų. Bet jeigu tektų daryti išsamų PAV, dokumentams paruošti prireiktų ne tik poros metų, bet ir papildomų 20–30 tūkst. eurų“, – teigė V.Silvestravičius.

Šiuo metu Kunioniuose 23 hektarų ploto šaudykloje – tylu. Kol institucijos vertina dokumentus, verslininkas, gavęs leidimą, yra atidaręs vieno hektaro komercinę šaudyklą, kuriai PAV nė nereikia.

„Visa bėda, kad pastaruoju metu buvo užsipultos kone visos mūsų šalyje esančios šaudyklos. Kadangi garsas neviršija galiojančių higienos normų, ir tai liudija atlikti tyrimai, realiai nėra prie ko prikibti, užtat bandoma mus sunaikinti kitais būdais.

Naujausia tendencija – įsteigtos asociacijos dalyvauja teisminiuose ginčuose skųsdamos valstybės institucijų priimtus sprendimus. Taip po kelis ar keliolika narių vienijančios asocijuotos struktūros imituoja visuomeninę veiklą.

Bet mes irgi esame visuomenė – tūkstančius žmonių vienija šaulių bendruomenė, šaudymo sporto federacijos bei asociacijos.

Mūsų šaudykla subsidijavo šaudymo sportą, o dabar keli žmonės viską sustabdė.

Ar tai nėra tam tikra politika, nukreipta prieš mūsų pačių valstybę?

Juk šis piktybinis puolimas prasidėjo kone iš karto, kai tik buvo pradėta kalbėti apie didesnį šaudyklų poreikį Lietuvoje, kad ir civiliai žmonės mokytųsi šaudyti ir gebėtų pasipriešinti galimiems agresorės Rusijos išpuoliams“, – sakė V.Silvestravičius.

Pasak jo, nuo atkurtos Nepriklausomybės laikų Lietuvoje už valstybės lėšas nebuvo atidaryta nė viena šaudykla. Visos jos yra įkurtos ir išlaikomos verslo.

Nėra jokių su šaudymo pamokomis susijusių projektų, kurie nors iš dalies būtų finansuojami valstybės, nors karas Ukrainoje vyksta jau penktus metus.

„Ir aš pats, ir mano sūnūs priklausome Šaulių sąjungai. Įsigijome ekipuotę, turime ginklus – supirkome viską patys, perkame šovinius ir už juos mokame PVM, taigi mokame valstybei mokesčius dėl to, kad patys rengiamės ją ginti.

O dabar dar prisidengiama visokiais gamtosauginiais reikalavimais neva dėl poreikio mažinti triukšmą. Viskas daroma tarsi tam, kad šaudyklos išnyktų ir nebūtų kur rengtis krašto gynybai“, – užsiminė pašnekovas.

Anot AM, visi SRIS naudotojai identifikuojami tik per elektroninius valdžios vartus, atitinkamai duomenis teikiančių asmenų tapatybė yra nustatoma, o jų veiksmai gali būti atsekami.

„SRIS numato jos naudotojų pareigą teikti saugomos rūšies tikslius, tikrus ir išsamius duomenis bei pareigą juos tikslinti, jei paaiškėja jų netikslumo faktas. Pateikti saugomų rūšių stebėjimai, prieš juos patvirtinant kaip duomenis apie saugomų rūšių radavietes SRIS, yra vertinami ekspertų ir gali būti tikslinami, atmetami arba patvirtinami.

Pranešimams apie būtinybę tikslinti įregistruotus saugomų rūšių radaviečių duomenis nagrinėti yra sudaryta Saugomų rūšių radaviečių, augaviečių duomenų tikslinimo komisija.

Jei pateikiami saugomų rūšių pakartotiniai stebėjimai, tuomet jie įtraukiami prie jau anksčiau patvirtintų konkrečių saugomų rūšių radaviečių duomenų – atliekamas saugomos rūšies duomenų atnaujinimas SRIS“, – aiškino AM.

Anot ministerijos, vien saugomos rūšies radavietės registravimas SRIS savaime nesukuria automatinių ūkinės veiklos apribojimų.

„SRIS yra informacinė sistema, kurios duomenys naudojami planuojant ūkinę veiklą, atliekant poveikio aplinkai vertinimą, rengiant miškotvarkos projektus ir kitose procedūrose, tačiau konkretūs ribojimai taikomi tik įvertinus visas konkrečios situacijos aplinkybes.

SRIS duomenys sudaro galimybę nemokamai naudotis valstybės sukaupta informacija apie saugomas rūšis ir jų radavietes, todėl padeda veiklos vykdytojams įvertinti planuojamos veiklos poveikį saugomoms rūšims, numatyti priemones šiam poveikiui sumažinti.

Jeigu SRIS duomenų nepakanka arba kyla abejonių dėl jų aktualumo, veiklos vykdytojas gali rinkti papildomus duomenis, inicijuoti tyrimus ar kreiptis dėl konkrečių SRIS duomenų patikslinimo. Mūsų vertinimu, SRIS teikiamų duomenų tikslinimo, taip pat paskesnio duomenų tikslinimo mechanizmai yra veikiantys“, – teigė AM.

Anot jos, SRIS buvo modernizuota įgyvendinant Biologinės įvairovės informacinės sistemos sukūrimo projektą prieš kelerius metus ir šiuo metu veikia be priekaištų.