„Lietuvoje turime dar vieną nuodingą gyvatę!
Žinome, kad Lietuvoje gyvena 3 rūšių gyvatės: geltonskruostis žaltys (Natrix natrix), lygiažvynis žaltys (Coronella austriaca) ir paprastoji angis (Vipera berus), iš kurių tik angis buvo laikoma vienintele nuodinga gyvate Lietuvoje... Buvo! Bet mokslas tuo ir įdomus, kad informacija vis pasikeičia ir atsinaujina!
Tad leiskite Jums, bičiuliai, pristatyti fantastišką naujieną iš herpetologijos pasaulio – LYGIAŽVYNIS ŽALTYS VISGI NUODINGAS! 2026 m. moksliniame žurnale „Zootaxa“ publikuotame tyrime, tyrėjai Alessandro Paterna ir Grégoire Meier išsamiai ištyrė lygiažvynio žalčio galvos anatomiją ir čia prasideda įdomioji dalis...
Išlaužo klebonijoje – neįprasti augintiniai: klebonas tapo tikru piemeniu
Jo žandikaulio gale yra dvi specializuotos, padidėjusios užpakalinės iltys, kurios skiriasi nuo kitų dantų ne tik dydžiu, bet ir forma, t.y. turi išilginius griovelius bei iškilimus (keteras), kurios padeda patekti burnos sekretui (seilėm ir/ar nuodam) į įkandimo vietą.
Dar svarbiau, kad šias iltis gaubia specialūs apvalkalai, susiję su atskira nuodų, arba moksliniame pasaulyje vadinama Duvernoy, liauka. Tai nėra tiesiog paprastos seilių liaukos... Pasirodo lygiažvynis žaltys turi visą galinius nuodinguosius dantis (en. Rearfanged) turinčių gyvačių burnos aparato sistemą: nuodų liaukas, latakus ir specializuotas galines iltis!
Susiję straipsniai
Bet čia dar ne viskas! Yra daugiau įdomybių... Apie lygiažvynio žalčio nuodų liaukas buvo žinoma jau iš senesnių anatominių ir toksikologinių tyrimų: 1967 m. histologiniame tyrime jos apibūdintos kaip serozinės, o dar 1922 m. buvo eksperimentuojama su šių gyvačių liaukų sekretu – senajame tyrime nustatyta, kad suleidus sekretą eksperimentiniams gyvūnams jis galėjo sukelti stiprų toksinį poveikį! Vadinasi – na tikrai – nuodai!
Todėl naujasis tyrimas nėra istorija apie tai, kad „mokslininkai netikėtai atrado, jog šis žaltys nuodingas“, dabar daug aiškiau parodyta ir anatomiškai pagrįsta, kaip ši nuodų sistema veikia ir patvirtinta, kad lygiažvynį žaltį galime priskirti prie „rearfanged“ gyvačių tipo!“, – rašė herpetologas.
Visgi jis taip pat skubėjo ir nuraminti – rečiausio Lietuvos roplio bijoti tikrai nereikia.
„Mokslininkai apie lygiažvynio žalčio nuodus rašė taip: jo nuodų sistema yra pritaikyta grobiui, o ne žmogaus apnuodijimui. Pabrėžiama, kad ši rūšis žmogui mediciniškai reikšmingos grėsmės sveikatai ar gyvybei nekelia, autoriai netgi aprašo vieną savo įkandimo atvejį: „įkandimo vietoje greitai atsirado paraudimas, niežėjimas ir patinimas, tačiau ryškiausi simptomai palaipsniui išnyko per mažiau nei valandą...“, – dalijosi G. Paškevičius.
Be to, šiuos roplius tyrinėjęs ir jų įkandimų ne kartą „ragavęs“ yra ir G. Paškevičius bei sako jokių simptomų apskritai nejutęs.