Katės neapsiribojo pelėmis ir pradėjo medžioti saloje gyvenančius jūrų paukščius. Padarytai žalai ištaisyti prireikė beveik dviejų dešimtmečių ir daugiau nei 14,7 tūkst. valandų medžioklės.
Penkios katės ir pelės, kurias jos turėjo medžioti
Mariono sala – didesnioji iš dviejų Princo Edvardo salų. Jos plotas siekia apie 290 kvadratinių kilometrų. Sala plyti Indijos vandenyno subantarktinėje dalyje, maždaug 2300 kilometrų į pietryčius nuo Pietų Afrikos.
Išlaužo klebonijoje – neįprasti augintiniai: klebonas tapo tikru piemeniu
Pelės čia atsirado netyčia – jas XIX amžiuje kartu su kitais žmonių daiktais į salą atgabeno ruonių medžiotojai. Katės buvo sąmoningai pasirinktos kaip sprendimas šiai problemai.
Tačiau penkios katės saloje, kurioje nėra natūralių plėšrūnų ir netrūksta maisto, ilgainiui virto kur kas didesne populiacija. Iki aštuntojo dešimtmečio sulaukėjusių kačių skaičius išaugo iki maždaug 2 tūkst.
Saloje nebuvo gyvūnų, kurie jas medžiotų ar konkuruotų dėl maisto. Be to, pelės sudarė tik dalį jų raciono.
Ką iš tiesų pradėjo medžioti katės?
Mariono sala – svarbi jūrų paukščių veisimosi vieta. Čia peri milijonai sparnuočių, o daugelis jų lizdus suka po žeme, minkštoje dirvoje išraustuose urvuose.
Katėms toks lizdas su ant žemės gyvenančiu paukščiu buvo kur kas lengvesnis grobis nei pelė.
Susiję straipsniai
Pirmieji požymiai buvo pastebėti dar XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Salą tyrinėjęs ornitologas R. W. Randas užfiksavo, kad katės sulaukėjo ir pradėjo medžioti mažesnius audrapaukščius bei peles.
Kadangi paukščiai tūkstančius metų nesusidūrė su sausumos plėšrūnais, jie neturėjo veiksmingų apsaugos mechanizmų nuo tokių medžiotojų kaip katės, todėl į salą patekęs naujas plėšrūnas padarė didelę žalą.
Mariono saloje penkios katės per kelis dešimtmečius virto tūkstančiais gyvūnų, galėjusių kasmet sunaikinti šimtus tūkstančių paukščių.
Aštuntajame dešimtmetyje jau buvo apskaičiuota, kokio masto problema kilo. Manoma, kad Mariono salos katės kasmet nužudydavo apie 450 tūkst. jūrų paukščių.
Viena rūšis – paprastasis nardukas – saloje visiškai išnyko dar 1965 metais.
Kaip beveik du dešimtmečius buvo naikinamos katės?
Atsikratyti kačių buvo nelengva. Pirmasis didesnis bandymas buvo biologinis – 1977 metais į salą buvo įvežtas kačių panleukopenijos virusas.
Jis kurį laiką davė rezultatų: kačių skaičius sumažėjo nuo maždaug 3400 1977 metais iki 615 1982-aisiais. Tačiau vien ligos nepakako.
1986 metais pradėta intensyvi kačių medžioklės kampanija. Žmonės metų metus vaikščiojo po salą, gaudė gyvūnus spąstais, vėliau buvo naudojami ir nuodai.
Per pirmuosius ketverius kampanijos metus, kaip nurodoma tyrėjų ataskaitoje, per 14 725 darbo valandas buvo nušautos 872 katės ir į spąstus pateko dar 80.
Paskutinė katė buvo sugauta 1991 metų liepą. Vis dėlto paieškos tęsėsi iki 1993-iųjų, siekiant įsitikinti, kad saloje neliko nė vieno gyvūno.
Net ir tada nebuvo skubama skelbti pergalės. Tik po daugiau nei devynerių metų, kai nebuvo pastebėta nė viena katė, buvo patvirtinta, kad populiacija iš tiesų visiškai išnaikinta.
Mariono sala iki šiol laikoma didžiausia sala pasaulyje, kurioje pavyko visiškai išnaikinti sulaukėjusias kates. Jos plotas siekia apie 29 tūkst. hektarų.
Paukščiai pradėjo grįžti, tačiau problema liko
Išnaikinus kates, kai kurios paukščių rūšys pradėjo grįžti. Į Mariono salą vėl sugrįžo ir paprastieji nardukai – rūšis, kuri buvo išnykusi 1965 metais.
„Mouse-Free Marion Project“ atstovas Antonas Wolfaardtas teigė, kad tai puikus pavyzdys, kaip kačių išnaikinimas sudarė sąlygas šiai rūšiai vėl kolonizuoti salą.
Tačiau ekosistema visiškai neatsikūrė. Nuo 1979 metų paukščių urvų skaičius padidėjo tik maždaug 56 proc.
Paaiškėjo, kad problema, dėl kurios iš pradžių į salą ir buvo atvežtos katės, niekur nedingo. Pelės liko.
Dabar jos pačios kelia grėsmę jūrų paukščiams – minta jų kiaušiniais ir jaunikliais. Todėl Mariono saloje pradėta nauja kampanija, šį kartą siekiant išnaikinti peles.
Pamoka, kurią teko išmokti dešimtmečiais
Mariono salos istorija atskleidžia, kokios pažeidžiamos gali būti izoliuotos ekosistemos.
Žemyne naujas plėšrūnas gali padaryti žalą, tačiau jo grobis dažnai jau turi tam tikrus apsaugos mechanizmus. Saloje situacija kitokia: vietiniai gyvūnai gali neturėti jokios apsaugos nuo naujo plėšrūno, o pats plėšrūnas gali neturėti natūralių priešų.
Todėl sprendimas, kuris 1949 metais atrodė paprastas – penkios katės kovai su pelėmis – galiausiai virto ekologine problema, kurios padarinius teko šalinti dešimtmečius.
Problemą sukurti užteko vienos dienos. Jai išspręsti prireikė 14 725 valandų darbo ir beveik dviejų dešimtmečių.