Jautresnės uoslės savininkai gali užuosti rūgštoką, švelnų šių žiedų skleidžiamą kvapą.
Kauno botanikos sodo atstovė Živilė Bilotaitė-Jokubauskienė pasakojo, kad gelsvažiedžiai tulpmedžiai yra vieni seniausių žiedinių augalų pasaulyje.
Kreidos periodu, prieš 145,5–65,5 mln. metų, ši gentis turėjo kelias rūšis ir buvo plačiai paplitusi Šiaurės Amerikoje bei Europoje.
Gelsvažiedis tulpmedis yra Indianos, Kentukio, Tenesio valstijų simbolis. Amerikoje jis vadinamas amerikiniu tulpmedžiu, tulpine arba geltonąja tuopa.
Augalas paplitęs Šiaurės Amerikos rytinėje dalyje, Apalačų kalnų miškuose.
Tai greitai augantis medis, užaugantis iki 60 m aukščio. Gyvena apie 400 metų.
Mediena šviesiai geltona ar rusva, nekieta, puikiai tinka statyboms, faneros, popieriaus, muzikos instrumentų, kanojų gamybai.
Gelsvažiedis tulpmedis auginamas ne tik šiauriniame, bet ir pietiniame pusrutulyje – Naujojoje Zelandijoje, Čilėje, Australijoje, Argentinoje, Pietų Afrikoje, Urugvajuje.
Pirmieji Europoje gelsvažiedį tulpmedį pradėjo auginti anglai, dar XVII amžiuje, vėliau prancūzai, austrai.
Yra išvesta gelsvažiedžio tulpmedžio veislių, besiskiriančių lapų spalva, lajos forma.
„Jei svajojate apie tulpmedį savo kieme, turite nepamiršti, kad tai didelis medis, kuriam augant reikės erdvės. Jam geriausiai parinkti saulėtą vietą, pasirūpinti puria dirva ir nepamiršti pasodinto laistyti“, – patarė botanikos sodo atstovė.
Tulpmedis nėra itin lepus, nereikalauja genėjimo, bet jį pasisodinus reikia nepamiršti, kaip ir visus jaunus medelius, pirmaisiais metais saugoti nuo šalčio.
Kaune pirmieji du tulpmedžiai, dabar iškleidę savo žiedus, buvo pasodinti 1950 metais. Sėklos parvežtos iš Veliuonos parko.
Dar vienas tulpmedis žydės vėliau, nes jis jaunesnis. Žiedus šis medis pradeda skleisti tik praėjus 10 – 15 metų.
