„Mes visada grybaujame tik dviese su vyru. Netingime anksti keltis, – vos po šešių ryto, ir mes jau miške. Kartą, kai nuvažiavome į Viešvilės miškus, turėjome laukti, kol prašvis.
Esu grybavimo ligonė nuo mažens, – juokėsi Vilija. – Prieš kelerius metus esame radę 650 baravykų. Druskininkuose gyvenanti draugė guodėsi, kad jų miškuose šiomis dienomis tik voveraitės.“
Anksčiau sutuoktiniai važiuodavo į Kazlų Rūdos, Jurbarko rajono miškus.
Šiemet jie nusprendė pasidairyti savame rajone ir neapsiriko pasukę į Vištyčio seniūnijos apylinkes.
„Šie baravykai augo sunkiai prieinamoje vietoje, kirtimuose. Jei nežinai, nelabai ir rasi.
Tai, ką nufotografavome ant užtiesalo, surinkome maždaug per tris su puse valandos.
Šiaip man nebūna negrybingų metų ar vietų, visada randu grybų.
Ne tik patys apsirūpiname grybais, jų duodame draugams bei kaimynams“, – pasakojo linksmai nusiteikusi Vilija.
Moteris prisipažino į mišką einanti su šiokia tokia erkių baime.
„Kol kas mudu jų nepasigavome. Visada tinkamai apsirengiame, miške aš madų nedemonstruoju, žiūriu saugumo.
Drabužius apsipurškiame ir uodus, ir erkes atbaidančiais skysčiais.
Po grybavimo miške nusirengiame, drabužius gerai išpurtome, iškratome. Grįžę į namus – iš karto į dušą, po to gerai išsišukuojame galvą.
Nesiskiepijame, nes į skiepus turime kitokį požiūrį“, – pasakojo Vilija.
Vilkaviškietė juokavo, kad lietus per atostogas jiems su vyru nėra tragedija, nes grybauti smagu abiem, tačiau jau norisi ir saulėtų dienų.
