Netikėčiausia buvo rasti mažą tarp lapų ir šakų paklotėje pasislėpusią šuniškąją poniabudėlę (Mutinus caninus).
Stiprus dvėselėnos kvapas pirmiausiai atvedė prie jau musėmis aplipusios paprastosios poniabudės (Phallus impudicus). Šis grybas nėra retas, bet beieškodama jo aptikau labai smulkius „kiaušinius“ – struktūras iš kurių paprastai išauga poniabudiniai. Pastarieji buvo daug mažesni nei įprasti poniabudės.
Geriau paieškojus radau ir šuniškąją poniabudėlę. Tai labai retas grybas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą (1(E) kategorija), Lietuvoje žinomas iš 3 vietų. Buktos miškas – jam tinkama augavietė, nes paprastai randamas turtinguose maisto medžiagų dirvožemiuose, tamsiose ir drėgnose augavietėse ant šlapių sutręšusių medienos liekanų ar šalia jų, lapuočių su uosiais, guobomis, skroblais, lazdynais miškuose.
Ant medžių virtuolių lapuočių medynuose su skroblais auga karpotoji kempė (Trametes gibbosa). Balta lyg ir niekuo neišsiskirianti kempė Lietuvoje kol kas rasta tik ant skroblų virtuolių ir kelmų, gana reta ir saugoma (3 (R) kategorija).
Karpotoji kempė yra saprotrofas skaidantis negyvą medieną ir sukeliantis baltąjį medienos puvinį, t.y sugebantis suardyti sudėtingą medienos junginį ligniną, kurio negali suardyti jokie kiti organizmai išskyrus baltojo puvinio sukelėjus grybus.
Lapuočių miškuose šalia kelmų, virtuolių ir šakų randamas kislusis elniagrybis (Xylaria polymorpha). Lietuviškas pavadinimas nurodo į tai, kad šis grybas būna įvairios išvaizdos ‚kislus‘, o angliškas pavadinimas‚ „mirusio žmogaus pirštai“(dead man‘s fingers) tiksliau apibūdina šio grybo išvaizdą: storų pirštų pavidalo juodi grybai pavieniui ar grupėmis kyšo iš paklotės ar trūnijančios medienos.
Grybas išauga prie lapuočių, ypač skroblų, kelmų ir virtuolių. Ardydamas medieną nesugeba pasisavinti lignino ir celiuliozės, bet panaudoja medieną rišančią medžiagą – gliukanus.
Mediena suminkštėja ir tampa prieinama daugeliui kitų gyvų organizmų, ypač vabzdžiams. Grybas rasta keliolikoje vietų Lietuvoje, bet išsamesni tyrimai turėtų parodyti daugiau radaviečių, nes kitose šalyse nėra labai retas.
Dar vienas grybas, kurio gali ir nepastebėti, nes auga ant stovinčių senų stambių medžių kamienų žievės. Primena kerpę, bet tai žagarūninis grybas – atskiroji lentarija (Lentaria byssiseda).
Senų stambių lapuočių medžių, ypač ąžuolų, kirtimas yra didžiausia grėsmė šiam grybui.
Tai tiek retų radinių per trumpą pasivaikčiojimą miške. Žinoma, tai nereiškia, kad retų grybų daugėja ir jų pilna visur.
Tiesiog tinkamu grybams dygti laiku, esant palankioms metereologinėms sąlygoms, mažai žmogaus ūkinės veiklos pažeistose buveinėse žinant ko ir kur ieškoti – galima surasti retų ir saugomų grybų.
Šaltinis – zuvintas.lt.
