Tik stagarai liko beribėse šimtamečių alyvmedžių giraitėse, kurios kiek daugiau nei prieš penkerius metus žaliavo Salento regione, pačiame Italijos „bato“ kulne. Prie kai kurių alyvmedžių artintis iš tolo nerekomenduoja mirties simboliais pažymėti plakatai. Tai desperatiškas ūkininkų mėginimas biologinėmis ir cheminėmis priemonėmis gelbėti alyvmedžius nuo pragaištingos invazinės Xylella fastidiosa bakterijos.
Tokia yra paskutinė kova stengiantis išsaugoti žaliąjį Salento auksą.
Pirmąją straipsnių ciklo dalį apie alyvmedžių marą Salento regione skaitykite čia: Alyvmedžių apokalipsė Italijoje: vaizdai – lyg po branduolinės katastrofos
Alyvmedžių giraičių ir alyvuogių spaudyklos „Azienda Agricola Palmieri Salvatore“ savininkas Giovanni Palmieri nuo pat jaunystės puoselėjo iš kartos į kartą perduodamą šeimos verslą. Tačiau daugiau nei šimtmetį produktyviai veikęs 150 hektarų Palmieri šeimos ūkis žlugo vos per kelerius metus.
„Geriausiais laikais per sezoną pagamindavome 250 tonų alyvuogių aliejaus. Užkratui išplitus, produkcijos kiekis sumažėjo iki 100 tonų. Galiausiai praėjusiais metais teliko 40 tonų“, – pasakojo G.Palmieri.
Nuostolius apskaičiuoti nesunku. Kaip teigė ūkininkas, 100 kilogramų alyvuogių aliejaus supirkimo kaina svyruoja nuo 250 eurų už vidutinės kokybės produktą iki mažiausiai 350 eurų už extra virgin.
Alyvuogių verslas miršta, bet aliejus nebrangs
Dėl Xylella f. bakterijos sumažėjus produkcijos kiekiui tapo sudėtinga išlaikyti verslą – G.Palmieri ūkyje iš 25 dirbusių žmonių beliko du trys. Iš 150 hektarų alyvmedžių – vos 30 hektarų sveikų medžių.
„Dabar – viskas baigta, viskas uždaryta. Tai alyvuogių aliejaus verslo mirtis šiame regione. Kartu su mirštančiais medžiais čia miršta viskas.
Net negaliu įsivaizduoti, koks bus Salento likimas, nes ateities kartos jau nebebus susijusios su alyvmedžiais ir alyvuogių aliejaus gamyba“, – įsitikinęs G.Palmieri.
Bet ar dėl Xylella f. bakterijos išmirusių Salento alyvmedžių ir uždarytų gamyklų vartotojams pabrangs alyvuogių aliejus?
Salento alyvuogių augintojų organizacijos APOL produkcijos direktorius Sergio Piccinno tvirtinimu, alyvuogių aliejus nepabrangs, mat šį produktą gamina ne tik Italija.
„Parduotuvių lentynose apstu ispaniško, graikiško, taip pat į Europą įvežto tunisietiško aliejaus.
Be to, vis daugiau alyvuogių aliejaus pagaminama Kalifornijoje ar net Australijoje“, – teigė S.Piccinno.
Pragaras ir rojus – vienas šalia kito
Salento regione, netoli Maljos miestelio, ūkininkaujantis Francesco Mangia vylėsi, kad alyvmedžius išsaugoti dar įmanoma. Tam yra ir eksperimentinių priemonių.
Tačiau medžius reikia gausiai tręšti, genėti, skiepyti, o visa tai didžiulė investicija, kuri nežinia, ar pasiteisins.
Todėl ne visi ūkininkai tam pasiryžta, dalis į tokią liūdną avantiūrą nė nesivelia – tiesiog palieka alyvmedžių giraites likimo valiai.
„Čia pat galima pamatyti ir rojų, ir pragarą.
Vienoje kelio pusėje medžiai prižiūrimi ir dar žaliuoja, kitoje – visi sunykę ir apaugę šabakštynais“, – automobiliu keliaujant pro alyvmedžių giraites kalbėjo F.Mangia.
Xylella f. bakterija medžius paveikė pernelyg staigiai – čia jie kerojo šimtmečius ar net tūkstantmečius, atlaikė ir karus, ir marus, bet pasipriešinti globalizacijos procesams ir atkeliavusiam patogenui negali.
Viltis ūkininkams labai brangi
Su mirštančiais medžiais dabar atliekami įvairūs eksperimentai: ūkininkai ne tik skiepija atspariomis veislėmis, bet ir rizikuoja naudodami medikamentus – brangias biologines gydymo priemones, pavyzdžiui, „Kendal Valagro“ arba „Valgran“.
Naudojant gydymo priemones ir laikantis griežtų reikalavimų, galima pratęsti sergančio alyvmedžio gyvavimą ir netgi gauti derliaus.
Todėl kai kurie alyvmedžių plotai pažymėti įspėjamaisiais ženklais su kaukolės simboliu ir prierašu, jog negalima rinkti ir valgyti alyvuogių.
Pasirodo, tik ūkininkai žino, kada saugu naudoti gydymo priemones ir kada galima nuimti derlių.
„Vaistas yra biologinis, tad aliejaus kokybė išliko tokia pati. Žinoma, būtina vykdyti griežtą metų programą, pavyzdžiui, produkto negalima naudoti, kai alyvuogės yra ant medžio.
Be to, tiek gamintojai, tiek vartotojai atidžiai tikrina aliejaus kokybę šiuo ypač jautriu metu“, – pasakojo G.Palmieri.
Salento žemė svetinga ne visiems
Vis dėlto nėra žinoma, ar tokia nuo maro kenčiančių šimtamečių medžių gaivinimo praktika pasiteisins ateityje, – vaistai gali padėti išsaugoti medį, bet bakterijos plitimo nesustabdys.
Tai padaryti galima nebent sodinant atsparius Xylella f. bakterijai alyvmedžius ar auginant kitas kultūras.
Pasak G.Palmieri, specifinis, akmenuotas Salento dirvožemis tinkamas ne visoms kultūroms.
Todėl nėra daug verslinių augalų rūšių, kurios čia galėtų pritapti. Vietoj senųjų čia gali augti nebent nauji alyvmedžiai, figos, vynuogės.
„Nėra žinoma, ar naujas medis bus 100 proc. atsparus Xylella f. bakterijai.
Be to, naujos rūšies medžiui reikia gerokai daugiau vandens, kurio yra tik giliai po žeme“, – sakė visą gyvenimą alyvuogių aliejaus verslui skyręs G.Palmieri.
Tačiau valstybės paramą – apie 60–70 proc. reikiamos sumos – gaus tik tie, kurie sergančius alyvmedžius keis į naujus, atsparesnius.
Nudžiūvusiais medžiais turistų neprivilios
Pasigrožėti alyvmedžių giraitėmis, minimalistiniu kraštovaizdžiu, dramatiškais Adrijos ar smėlėtais Jonijos jūros krantais iki šiol atvykdavo būriai poilsiautojų.
Dienas jie mėgdavo leisti akmeninėse maserijose, kurių šviesūs stogai kyšodavo plačiuose vešlių alyvmedžių laukuose.
Dabar vietiniai sielojasi, kad čia nebėra į ką žiūrėti – viskas išmirę, pilka.
Juk iki šiol peizažas buvo tarsi briliantas, kai nuo vėjo alyvmedžių lapeliai imdavo virpėti, taip sukurdami magišką vaizdą.
Net Apulijos oro uostuose svečius pasitikdavo plakatai su užrašais „Sveiki atvykę į alyvmedžių kraštą“.
„Masseria Muntibianchi“ sodininkas Gino Santoro didelės vilties išsaugoti senus alyvmedžius nepuoselėja.
Įstabaus grožio maserijos aplinką ligi šiol puošė išraiškingi, žaliuojantys medžiai, tačiau dabar visi jie – jau apdžiūvusiomis, apipjaustytomis šakomis.
„Jei alyvmedžiai mirs, mirs ir turizmas. Salentas be alyvuogių medžių yra ne Salentas. Naujos rūšies medžiai greitai neužaugs – prireiks bent 15–20 metų, o ir užaugę nebus tokie patys, kaip senieji“, – sakė G.Santoro.
Plintant bakterijai praplėsta demarkuota teritorija
Kaip nurodo Europos Komisija, prasidėjus Xylella f. protrūkiui valstybės narės institucijos privalo nedelsdamos suformuoti demarkuotą teritoriją, sudarytą iš infekuotos ir buferinės zonų, kuriose galioja itin griežtos užkrėstų medžių utilizavimo taisyklės ir vykdoma bakterijos plitimo kontrolė.
Tačiau dėl itin sunkiai kontroliuojamo bakterijos 2018 metais Europos Komisija priėmė sprendimą praplėsti demarkuotą Salento teritoriją Apulijos regione apie 20 kilometrų į šiaurę – įtraukti ne tik Lečės, Taranto ir Brindizio, bet ir šiauriau esančio Bario teritorijas.
Pavyzdžiui, viena iš priemonių – 100 metrų spinduliu nuo kiekvieno užkrėsto medžio sunaikinti visus užsikrėsti galinčius augalus.
Utilizuojami net ir didelę mokslinę, kultūrinę ar net socialinę reikšmę turintys medžiai, vykdoma griežta augalų iš trečiųjų šalių įvežimo ir išvežimo iš demarkuotos zonos ribų kontrolė.
Pasak APOL atstovo spaudai Alberto Cazzato, pagrindinės priemonės norint sustabdyti Xylella f. plitimą – tai tinkama ir atsakinga privačių ūkių bei viešųjų erdvių priežiūra.
„Medžiai neturėtų būti palikti likimo valiai, turi būti genėjami, švarūs, žemė po jais – suarta.
Kai kurie ūkininkai taiko tam tikras alyvmedžių gydymo metodikas, pasitelkdami biologines ar chemines priemones, tačiau nė viena iš jų kol kas nėra patvirtinta moksliškai“, – sakė A.Cazzato.
Nesiimant neatidėliotinų priemonių, tiek Salentas, tiek Apulija gali prarasti visą alyvmedžių paveldą, o išplitusi ir mutavusi bakterija milžinišką žalą padarytų ir kitoms augalų kultūroms.
Bakterija graso ir kitoms kultūroms
Keturios dažniausiai aptinkamos Xylella bakterijos atmainos yra fastidiosa, pauca, multiplex ir sandyi. Jos sukelia įvairias augalų ligas ir gali pakenkti ekonomiškai svarbiems vynmedžiams, persikams, citrusiniams medžiais, migdolams ir kitiems augalams visame pasaulyje – nuo Šiaurės ir Pietų Amerikos, Europos iki Vidurinių Rytų.
Nuo to laiko, kai pirmą kartą Xylella f. buvo užfiksuota Salento regione, bakterijos sukeltų atvejų buvo užfiksuota Prancūzijoje (Korsikoje ir Provanse), Ispanijoje (Balearų salose, Valensijoje, Madride), Italijoje (Toskanoje) ir Portugalijoje (Porto).
Europos maisto saugos tarnybos ataskaitoje teigiama, kad sukurti kompiuteriniai modeliai atskleidė skirtingų bakterijos plitimo scenarijų spektrą ir parodė kontrolės priemonių įgyvendinimo svarbą, siekiant sustabdyti užkrato plitimą ar net protrūkį.
Naujausių cheminių ir biologinių priemonių naudojimo efektyvumo tyrimas parodė, kad tokios priemonės tam tikrais atvejais sumažina ligos piktybiškumą, tačiau nėra įrodymų, jog jos sunaikintų Xylella f. bakteriją įprastoje aplinkoje ilgalaikėje perspektyvoje.
Moksliniams tyrimams kovojant su Xylella f. bakterija nuo 2015 iki 2020 metų iš Europos Sąjungos fondų skirta jau beveik 10 mln. eurų.
Deja, užkrėstų augalų naikinimas ir naujų sodinimas kol kas yra vienintelė išeitis.
Tad belieka skubėti pasidžiaugti dar likusiais šimtų ar net tūkstančių metų sulaukusiais istoriniais Salento alyvmedžiais, paragauti paskutinių lašų žaliojo Salento aukso, kurį artimiausiu metu sunaikins žmonijos neįveikiami globalizacijos procesai.
O Salento žmonės net ir alyvmedžių maro metu elgiasi kaip įpratę – vis dar šypsosi. Šypsosi tik tam, kad neverktų.
