„Ąžuolui labai gerai“, – vis kartojo po seno ąžuolo lapija įkurdinęs kavinę „Roxy“ lietuviškai kalbantis italas, baimingai žvalgydamasis į basą vilnietę.
Ąžuolo gelbėtoja E.Umaraitė nenešioja batų, rengiasi tuo, ką randa šiukšliadėžėse, valgo maistą, kurį žmonės ketina išmesti, ir taip protestuoja prieš besaikį žmonijos vartojimą.
Pati nudengia kilimą
E.Umaraitė draugauja su ąžuolu, kone šimtą metų augančiu Vilniaus gatvėje priešais Sveikatos apsaugos ministeriją, kur P.Buttazzo įsirengė kavinę.
Vilnietė kone kasdien aplanko savo draugą ir bando atkreipti praeivių dėmesį, kad dėl itališkos kavinės ąžuolo šaknys negauna pakankamai drėgmės ir oro, o prie pat kamieno uždengtos sintetiniu kilimu.
Kilimą ji stengiasi nudengti, kad jos draugas medis nors retkarčiais turėtų kuo kvėpuoti.
Darbuotojai nesipiktina
– Kaip reaguoja kavinės darbuotojai į jūsų bandymus nukloti ąžuolo šaknis? – pasiteiravo „Sostinė“ E.Umaraitės.
– Jie manęs nestumdo, nors mačiau, kad labai norėtų. Tik kai bandžiau nuo šaknų patraukti sunkią kėdę, jie kėdę iš manęs atėmė.
Praėjusį rudenį visą sintetinį dangalą nunešiau ir išmečiau.
– Ar pastebėjote, kad nuo praėjusių metų ąžuolo šakos kaip nors būtų nusvirusios ar galbūt kokių nors kitokių požymių, kad jam augti sunkiau?
– Ne, nepastebėjau. Bet ąžuolą gelbėti reikia, kol jis dar gyvas.
Ąžuolo šaknims palikta neproporcingai mažai vietos, bet net ir ji užtiesta dirbtine danga, kuri nepraleidžia nei oro, nei drėgmės. Tai gali būti pražūtinga taip gražiai užaugusiam medžiui.
– Ar nebandėte kalbėti su kavinės savininku, kad ąžuolo šaknims būtų palikta daugiau vietos?
– Bandžiau. Bet jis man atsakė, kad medis kvėpuoja per lapus.
Ragino nebijoti dėl ąžuolo
15 metų Lietuvoje gyvenantis P.Buttazzo savo kavinę po ąžuolo lapija įrengė ant šaligatvio, kurį tik nuomojasi. Tai jis pabrėžė daug kartų.
Toks mažas šaligatvio plytelėmis neužklotas plotelis aplink medžio kamieną – irgi Vilniaus miesto gatvių tvarkytojų sprendimas. Jis tik užklojo tą vietą kilimu ir ant jo pastatė dvi kėdes.
„Žiūrėkite, nėra taip, kad uždengta ir medis nekvėpuoja. Čia viskas kvėpuoja. Viskas šlapia. Bandome padaryti, kad viskas būtų gražu“, – aiškino jis.
Italas nesupranta, kodėl E.Umaraitė vadina jį ąžuolo skriaudiku.
„Jūs neturite bijoti dėl to ąžuolo. Mes labai juo rūpinamės“, – sakė E.Umaraitei P.Buttazzo.
Prastas medžio gyvenimas
Visuomeninės želdynų ir želdinių apsaugos priežiūros komisijos prie Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos arboristikos centro vadovas Algis Davenis irgi stebėjosi, kad ąžuolas taip stipriai norėjo gyventi, jog prisitaikė net prie tokių prastų sąlygų. Vis dėlto jei Vilniaus miestas nebandys jo gelbėti – medis pasmerktas.
„Jei ąžuolas sugebėjo išlikti tokiomis sąlygomis, vadinasi, labai stipriai nori gyventi. Net viršūnėlė negelsta.
Betono plytelės kaista ir įkaitusios labai stipriai džiovina aplinką, o ąžuolas laikosi kuo puikiausiai. Bet tik kol jaunas“, – gyrė gamtininkas medį.
Didžiausia problema – užbetonuotos ąžuolo šaknys. Kiliminis užtiesalas aplink stiebą nieko gero neprideda – būtų gerai retkarčiais po juo pravėdinti, – bet nieko blogo ir nepadaro. To ąžuolo gyvenimas ir taip labai prastas.
„Tam ąžuolui visais būdais būdavo žalojamos šaknys ir aš manau, kad jis prisitaikė. Bet kol jaunas – viskas gerai, o po penkiasdešimties metų būsena gali suprastėti.
A.Davenio nuomone, Vilniaus miestas turėtų imtis priemonių šio ąžuolo gyvenimui pagerinti. Normaliai funkcionuoti ąžuolas galėtų tik jei miestas išardytų plyteles ir paliktų aplink stiebą 6–7 metrus. Ąžuolui reikėtų duoti vietos augti: turi pakliūti vanduo, oras, turi būti gyva dirva, o ne žvyras.
„Ąžuolas auga tokiomis žiauriomis sąlygomis, kad net sunku pasakyti, kiek šiam medžiui metų.
Greičiausiai jis galėjo būti persodintas“, – sakė A.Davenis.
