Vieni puolė įrodinėti, kad paliegusius medžius reikia kirsti, jų vietoje sodinti naujus, o gal kai kur ir plynę gerai būtų palikti, kiti puolė augalus ginti. Buvo atvejų, kad lietuviai net prisirakindavo prie medžių.
Net Seimo nariai rengė tiesiogines transliacijas iš kertamų miškų, o miestuose protestai ir diskusijos įkaito iki raudonumo. Būtent taip Lietuvos visuomenė ir susipriešino.
Pastarasis pavyzdys – Grabijolų kaime (Elektrėnų sav.), kur didžiulis uosis triokštelėjo ant istorinio namo ir visai jį suknežino. Pasirodo, troboje gyvenęs 86 metų senolis dar praėjusią vasarą prašė Neries regioninio parko leidimo nupjauti tą paliegusi medį, bet prašymas liko neišgirstas.
O dabar visi šunys dėl suknežinto namo kariami ant parko direkcijos, Lietuva renka pinigus nukentėjusiam senoliui.
Tuo metu uoliausi medžių gynėjai tvirtina, kad uosį dar buvo galima išsaugoti, tik jį esą seniai reikėjo apgenėti.
Ir vėl kyla šaršalas. Užkliuvo net ugniagesiai, nes jų paprašęs padėti supjaustyti nuvirtusį medį senolis pagalbos nesulaukė.
Visuomenės susipriešinimas ir susijaukimas dėl medžių persimetė į visas kitas sritis.
Dėl ko dabar tik nesiginčija lietuviai – dėl skiepų, testų, pridėtinės vertės mokesčio, ugdymo mokyklose.
Kur tai matyta – lietuviai net Vasario 16-ąją šventė atskirti užkardų ir policijos pareigūnų. Vienoje pusėje skambėjo „Ačiū, ačiū!“, kitoje – „Gėda, gėda!“
Kai pagalvoji – gal ne taip jau ir gerai, kad Lietuva žalias kraštas. Gal broliais ir seserimis lietuviai būtų likę, jei stepėje gyventų ar dykumoje keturiasdešimt metų klaidžiotų, o ne į medžius užvertę galvas žiūrėtų.
