Jos yra nedidelės, užauga tik iki 4-7 mm dydžio, ir yra priskiriamos margasparnėms vaisinėms musėms.
Kiek žinoma, šios rūšies patelės kiaušinėlius deda tik į dygliuotųjų šaltalankių uogas. Šiuo bruožu jos išsiskiria iš kitų Rhagoletis genčiai priklausančių rūšių, kurios yra stenofagės – vystosi kelių giminingų rūšių vaisiuose.
Dažniausiai viena patelė padeda 1-3 kiaušinėlius į vieną uogą. Kai kiaušinėlis yra padėtas uogoje, jos paviršiuje pastebimi tamsūs taškeliai. Iš kiaušinėlių išsiritusios lervutės minta šiomis uogomis ir taip jas pažeidžia.
Mažosios skrajūnės gali sunaikinti net iki 100 proc. viso šaltalankių uogų derliaus. Tuo tarpu šaltalankis yra ypač vertinamas dėl didelės uogų paklausos maisto, medicinos, kosmetikos pramonėje ir gebėjimo augti nederlingoje dirvoje. Labiausiai paplitęs yra dygliuotasis šaltalankis (Hippophae rhamnoides L.), kuris išauga net iki 2-4 metrų aukščio.
Gamtos tyrimo centro darbuotojai atliko tyrimus, ieškodami būdų kaip apsaugoti šaltalankius nuo šių kenkėjų, nevartojant insekticidų. Tam buvo siekiama rasti musių elgseną reguliuojančių cheminių junginių, kurių ieškota šalatlankio uogose ir pačiuose vabzdžiuose.
Pavyko nustatyti, kad šaltalankinės musės geba atpažinti savo augalo-šeiminiko uogas, užuosdamos net 20 jų išskiriamų junginių.
Taip pat nustatyta, kad šios rūšies musių patinai išskiria feromoną – (-)-delta-heptalaktoną, kuris privilioja abiejų lyčių šaltalankines muses. Panaudojant šias biologiškai aktyvias medžiagas specialiose gaudyklėse šaltalankių plantacijose galima eliminuoti ženklius kenkėjų kiekius. Tai – džiugi Lietuvos mokslininkų naujiena šaltalankių augintojams ne tik Lietuvoje ar Europoje, bet ir visur, kur ši kultūra auginama.
