Kol vieni miškuose dar ieško ragų ar besiskleidžiančių žibučių, kiti jau kurį laiką renka grybus. Tiesa, grybavimo entuziastai iš miško grįžta prisirinkę ne tik bobausių – populiarūs ir valgomieji briedžiukai.

Socialiniuose tinkluose laimikių nuotraukomis besidalinantys lietuviai sako, kad grybų jau yra didžiojoje dalyje Lietuvos, o kai kurie pirmuosius grybus rado jau prieš mėnesį. Tiesa, dabar jų – gerokai daugiau, o Gamtos tyrimų centro mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojas Jonas Kasparavičius sako, kad ir valgomų grybų pasirinkimas šiuo metu jau gausesnis.

Svarbu tinkamai paruošti

Turbūt populiariausias grybas pavasarį – bobausis. Visgi paruošti grybą reikia mokėti – bobausiai dėl juose esančio giromitrino yra nuodingi. Tačiau kiek nuodų grybas savyje turės, priklauso ir nuo jo augimo sąlygų.

[[ge:lrytas:lrytas:31250864]][[ge:lrytas:lrytas:31319575]]

„Bobausiai nuodų sukaupia skirtingai. Priklausomai nuo oro, va tokiu šiltu oru sukaupia daugiau. Yra literatūroje duomenų ir prisiminimų, kad kartą išsivirė, suvalgė ir nieko, o kitą – apsinuodijo ar net ir nusinuodino.

Siūloma grybą tris kartus nuvirti, vandenį tarp virimų nupilant, o į vandenį galima įdėti sodos, kad geriau ir greičiau toksinai suirtų. Kitas būdas yra džiovinimas, dar vėliau palaikius grybą mėnesį ar porą, kad giromitrinas suirtų pilnai. Tai nėra musmirė, bet tai vis tiek grybas yra potencialiai nuodingas ir yra atvejų, kai žmonės nusinuodijo mirtinai“, – sako mikologas.

Tiek verdant, tiek džiovinant iš grybų pasišalina daugiau kaip 99 proc. giromitrino. Tiesa, įkvėpti nereikėtų ir nuo verdamų grybų kylančių garų.

Miškuose jau yra ir daugiau gėrybių

Lietuvių vis labiau mėgiamas ir renkamas valgomasis briedžiukas, sako mikologas, primena bobausį, todėl svarbu jų nesumaišyti. Briedžiukai yra šiek tek taisyklingesnės formos, turi akivaizdžiai matomą kotą, jo kepurėlė – pailga.

„Briedžiukų yra kelios rūšys, tame tarpe ir retų, bet dažniausiai randamas paprastas, valgomasis briedžiukas. Juos valgyti galima“, – sako J.Kasparavičius.

Šis grybas įprastai auga balandžio–gegužės mėnesiais, daugiausia lapuočių miškuose, parkuose, mėgsta kalkingas bei sunkias dirvas.

[[ge:lrytas:lrytas:31355851]]

Šiuo metu, sako mikologas, įdomesnių skonių mėgėjai gali rasti ir valgomųjų tampriukų. „Jie auga pušynuose, ant senų eglių kankorėžių. Mažyčiai, rusvi grybukai. Kad pajausti skonį, tiesa, reikia nemažai surinkti“, – sako J.Kasparavičius.

Prieš keletą meų, vardina jis, buvo labai pamėgtos ir ryškios spalvos austriškosios plačiautaurės.

„Influenceriai labai siūlė visiems ragauti, nors anksčiau niekas jų ten nevalgė, nes nelabai yra ir ką. Maža, plonytė lėkštutė, o dar visokie akmenukai, šakutės priaugę būna, tai sutvarkius, supjausčius nelabai kas lieka. Na, tik tiek, kad egzotika – lyg ir baisu valgyt, bet ir smagu, kad nieko ir neatsitiko“ , – aiškina J.Kasparavičius.

[[ge:lrytas:lrytas:31357675]]

Pasak jo, valgomi ir ausiagrybiai. Jie auga visus metus, dažniausiai sutinkami lapuočių miškuose tiek ant gyvų, tiek ant negyvų medžių, o ypač ant šeivamedžio. „Filosofine prasme, valgomi. Čia labiau tiems, kas ieško kažko egzotiško“, – priduria ekspertas.

Visgi specialistas pabrėžia, kad visko krauti į krepšius ir valgyti nereikia skubėti, o pažįstamų ar draugų rekomendacijas išbandyti naujus skonius derėtų vertinti atsargiai.

„Mes visi esame skirtingi. Į grybus, į skirtingas medžiagas reaguojame skirtingai, todėl kas vieniems nieko, tas kitiems gali pakenkti. Su grybais nereikia sakyti, kad niekam nieko nebus – galima prisikalbėti. Pasitaiko įgimtų, fiziologinių dalykų, yra, kas jautriau reaguoja. Grybas visumoje nėra lengvai virškinamas produktas, visokių medžagų yra, kurias kepenis turi nukenksminti, suardyti, tai nėra lengvas, tiesiogine prasme, darbas kepenims“, – primena J.Kasparavičius.

Lietuviai iš miškų jau grįžta su laimikiais: randa ne tik bobausių