Būtent tai liudija mokslininkų tyrimai. Dr. Pascaline Claudal iš Prancūzijos savo doktorantūros tyrimuose nagrinėjo pievų ekosistemas poligonuose, o prof. Michał Żmihorski iš Lenkijos tiria, kaip karinės teritorijos tampa prieglobsčiu jautrioms rūšims.
Jų įžvalgos kviečia pažvelgti į karinius poligonus kitaip – kaip į erdves, kur gamta randa netikėtus sąjungininkus ir gali klestėti.
Pievų ekosistemos poligonuose: saugojimas per karinę veiklą
Pievos – viena jautriausių Europos ekosistemų, kurių išlikimui reikalinga tam tikra priežiūra. Dauguma Europos pievų šiandien yra pusiau natūralios – jos atsirado ir išlieka dėl tam tikros žmogaus veiklos – ganymo, šienavimo.
Kai ši veikla nutrūksta, pievos per kelis dešimtmečius beveik visada užželia, apauga krūmynais, o ilgainiui gali tapti mišku.
„Pievos išlieka tik tada, kai jose vyksta tam tikri gamtiniai ar net tam tikros žmogaus veiklos sąlygojami procesai. Pavyzdžiui, karių pratybos užtikrina, kad jos nebūtų užžėlusios, nes įvairūs judėjimo ir manevrų tipai sukuria nuolatinį poveikį.
Būtent ši veikla neleidžia įsitvirtinti augalų rūšims, kurios natūraliai užgožtų atviras pievų zonas“ – sako dr. P.Claudal, savo tyrimuose lyginusi Prancūzijos poligonuose vešančias pievų augalų rūšis.
Kariuomenė neapsiriboja vien pasyviu poveikiu: pievos poligonuose reguliariai prižiūrimos.
„Kariams atviros pievos reikalingos pratyboms, kad mokymų sąlygos būtų kuo artimesnės realioms. Pavyzdžiui, Šampanė regione esančiame poligone vyksta įvairūs manevrai su technika ir pėstininkų pratybos, o šienavimas atliekamas kasmet. Taip pievos išlieka palankios biologinei įvairovei,“ – aiškina mokslininkė.
Karinės pratybos tampa pasyvia, bet veiksminga pievų priežiūros forma – jos padeda išsaugoti biologinę įvairovę ir sudaro palankias sąlygas moksliniams tyrimams.
Pusiausvyra tarp gyvūnų ir augalų
Norint suprasti poligonų svarbą gamtai, pirmiausia reikia kalbėti apie pusiausvyrą: kas nutinka, kai žmogaus veiklos per daug arba per mažai.
Mokslininkai pabrėžia, jog ekosistemai kenkia tiek per intensyvi, tiek visiškai nutrūkusi karinė veikla.
„Padidėjus karinei veiklai, buveinių trikdymas didėja, augalai gali būti išrauti, vykta dirvožemio erozija, o daugelio rūšių, kurioms reikalinga stabili aplinka, gausa mažėja.
Ir priešingai, jeigu pratybos išvis nutrūksta, pasireiškia natūrali sukcesija (procesas, kai buveinės palaipsniui keičiasi, pavyzdžiui, pievos užželia krūmais ir medžiais) kraštovaizdis tampa vienodas, o pievos nustoja teikti įvairiapusę naudą gamtai ir žmonėms“, – aiškina dr. P.Claudal.
Ji primena, kad šios teritorijos nėra sterilūs rezervatai – kartu su pratybomis kyla šiukšlių, teršalų ar invazinių rūšių plitimo rizika. Tačiau atsakingas ir sąmoningas poligonų tvarkymas užtikrina, kad gamta čia išlieka gyvybinga: pievos, pelkės ir miškai klesti, o nykstančios rūšys randa saugų prieglobstį
Prof. Michał Żmihorski pabrėžia ribotos prieigos teritorijų svarbą gamtai. „Tokie poligonai gali tapti saugiu prieglobsčiu gyvūnams, pavyzdžiui, vilkams ar kurtiniams. Žmonių čia beveik nėra, o gamta gali vystytis sava eiga.
Paradoksalu, bet kai kurios rūšys labiau bijo organizuoto žmogaus buvimo – pavyzdžiui, žemės dirbimo ar medžioklės – nei šaudymo pratybų ar judančių tankų.“, – teigia profesorius.
Be gyvūnų, karinės veiklos poveikis prisideda ir prie unikalios augalijos formavimosi. Mokslininkų teigimu, nuolatinis judėjimas, manevrai ir šaudymas kuria itin palankią aplinką kai kuriems augalams. Pavyzdžiui, sausas (kserotermines) pievas ar viržynus, kurių sparčiai mažėja.
Kitaip tariant, poligonai ne tik padeda pievoms išlikti atviroms, bet ir suteikia retoms bei nykstančioms rūšims vietą gyventi.
Karinės teritorijos kaip ekologiniai koridoriai ir apsauga nuo urbanizacijos
Didelės, palyginti nesutrikdytos poligonų teritorijos gali veikti kaip ekologiniai koridoriai – „žaliosios juostos“, jungiančios atskirtas natūralias buveines ir leidžiančios gyvūnams saugiai judėti tarp jų. Tai ypač svarbu retoms ar jautrioms rūšims, kurioms reikalingos didelės, vientisos teritorijos.
Prof. M.Żmihorski sako, kad poligonų nauda gamtai priklauso nuo vietos ir dydžio.
„Jeigu poligonas yra tarp didelių negyvenamų plotų, jis gali tapti savotišku taku, kuriuo gyvūnai gali saugiai judėti iš vienos vietos į kitą.
Tačiau nauda priklauso nuo vietos – vienas poligonas gali puikiai atlikti šią funkciją, kitas – mažiau, nes svarbiausia yra jo padėtis ir dydis.“
Poligonai taip pat veikia kaip natūrali apsauga nuo intensyvios žmogaus veiklos. „Karinių teritorijų naudojimas neleidžia plotams visiškai užželti, tačiau tuo pačiu saugo nuo masyvaus ūkininkavimo, statybų ir kitos gamtai nepalankių veiksmų.
Čia beveik nevyksta purškimas pesticidais, žemės arimas. Naminių plėšrūnų – šunų ar kačių – poveikis biologinei įvairovei taip pat praktiškai nejaučiamas,“ – aiškina profesorius.
Taip poligonai tampa unikaliomis ramybės salomis gamtai: čia vyksta veikla, kuri ne tik netrukdo, bet kartais net padeda išlaikyti pievų, miškų ir pelkių įvairovę. Tai – pavyzdys, kaip net karinė teritorija gali tapti svarbia ekosistemos dalimi.
Poligonai kaip gamtos tyrimų laboratorija
Karinės teritorijos dėl ribotos prieigos ir nuolatinio veiklos poveikio suteikia mokslininkams retą galimybę stebėti, kaip į tai reaguoja gamta.
Dr. P.Claudal pabrėžia, kad efektyvus tyrimas prasideda nuo detalių žinių apie vietines rūšis ir jų buveines.
„Norint suprasti, kaip pievos ir kiti kraštovaizdžiai reaguoja į žmogaus veiklą, reikia žinoti, kokios rūšys ten gyvena ir su kokiais iššūkiais susiduria. Mokslininkų ir aplinkosaugos organizacijų patirtis leidžia priimti sprendimus, kurie palaiko biologinę įvairovę, nepamirštant, kad poligonų pagrindine paskirtimi išlieka kariniai mokymai“, – sako ji.
Tuo pačiu prof. M. Żmihorski atkreipia dėmesį, kad poligonai suteikia galimybę stebėti, kaip žmogaus veikla veikia skirtingas ekosistemas: nuo pievų, kur kasdien juda karių technika, iki atokių miško kampelių, kuriuose žmogaus beveik nebūna.
„Poligonai leidžia tirti, kaip skirtingo intensyvumo ir pobūdžio veikla veikia ekosistemų pusiausvyrą. Tai suteikia retą galimybę eksperimentuoti ir analizuoti ekologinį stabilumą.“
Be to, poligonų teritorijose išsaugoti durpynai ir natūralūs miškai padeda apsaugoti retas rūšis, sulaiko vandenį, kaupia anglies dioksidą ir saugo aplinką nuo žmogaus daromos žalos.
Abu mokslininkai sutaria: karinių teritorijų potencialas biologinei įvairovei slypi pusiausvyroje tarp veiklos intensyvumo ir gamtos atkūrimo galimybių.
„Gamtos rezervatai“ Lietuvos poligonuose
Kariniai poligonai Europoje, o tai pat ir Lietuvoje yra ne tik mokymų vietos, bet ir gamtai palankios teritorijos.
Panašiai kaip Lenkijoje ir Prancūzijoje, didžiausiuose Lietuvos poligonuose – Pabradėje, Rūdninkuose, Rukloje, Klaipėdos rajone – ribotas žmonių judėjimas leidžia gamtai vystytis natūraliau.
Čia vis dar išlikę pievų, pelkių ir miškų plotai gali tapti prieglobsčiu gyvūnams ir vieta, kur mokslininkai stebi, kaip mūsų sąlygomis dera karinė veikla ir gamtos procesai. Tai galimybė Lietuvai parodyti, kad krašto gynyba ir biologinės įvairovės puoselėjimas žengia koja kojon.