Miško terapija, lėti žygiai, pažintiniai maršrutai ir pamokos gamtoje sulaukia vis didesnio susidomėjimo. Viena iš krypčių, padedančių iš naujo atrasti mišką, yra miško pedagogika – patyriminis mokymasis, kviečiantis gamtą pažinti visais pojūčiais.
„Pamokos ir veiklos moksleiviams miške yra lengviausias būdas priartinti mišką su visomis jo funkcijomis prie visuomenės“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Miškų ir ekologijos fakulteto dėstytoja dr. Jolanta Stankevičiūtė.
Pasak jos, miško pedagogika sujungia pedagogikos ir miškininkystės žinias. Miškininkai supažindina vaikus, jaunimą ir visuomenę su miško funkcijomis bei skatina tapti atsakingais gamtos bičiuliais. „Visoje Europoje miško pedagogais didžiąja dalimi dirba miškininkai, kurie studijuodami įgyja tam reikalingų žinių. Kai kuriose šalyse – tai valstybiniu mastu sertifikuota veikla“, – pasakoja dr. J. Stankevičiūtė.
Valdovų rūmai kviečia leistis į kelionę po mažai pažintą Osmanų imperijos istoriją: eksponuos ir unikalų kūrinį
Miško pedagogika nekonkuruoja su mokyklomis ar kitomis ugdymo įstaigomis – ji papildo formalųjį švietimą. „Jo esmė – per tiesioginę sąveiką su mišku patirti gamtą visais pojūčiais – galva, rankomis ir širdimi“, – sako dėstytoja.
Svarbiausia – sugrįžti į mišką dar kartą
Anot dr. J. Stankevičiūtės, svarbiausia, kad vaikams ir jaunimui miške būtų smagu, kad jie vėl norėtų į mišką sugrįžti.
„Užsiėmimuose visų pirma žadinamas dalyvių smalsumas, vėliau teorija derinama su praktika. Miške atliekami nedideli tyrimai, ugdomi kritinio mąstymo ir problemų sprendimo įgūdžiai. Pavyzdžiui, vaikai mokosi, kaip taupiai išgyventi gamtoje ir nesušalti: renka malkas, verda vandenį ant laužo, vertina skirtingų medienos rūšių savybes ir skaičiuoja, kiek kuro sunaudojo. Ne mažiau svarbi tokių pamokų dalis – atsakingo elgesio gamtoje ugdymas. Vaikai mokomi nepalikti miške atliekų ir suprasti savo veiksmų poveikį aplinkai. Ir galiausiai aptariamos dienos patirtys“, – pasakoja dr. J. Stankevičiūtė.
Susiję straipsniai
Anot jos, Lietuvoje miškininkai su jaunimu dirba jau daugiau kaip šimtmetį. „Visgi kartos ir iššūkiai keičiasi, todėl nuo 2022 metų būsimiems miškininkams dėstoma „Miško pedagogika ir komunikacija“, – pastebi dr. J. Stankevičiūtė.
Jos teigimu, labai svarbu, kad būsimi specialistai suprastų komunikacijos su visuomene reikšmę. „Šis darbas, be abejo, prasideda nuo tinkamos komunikacijos su jaunąja karta. Vaikai žinias parneša į namus. Miško pedagogika reikalinga tam, kad visuomenė labiau pasitikėtų miškininkais profesionalais“, – pabrėžia pašnekovė.
Lėtasis turizmas kviečia neskubėti
Miško pedagogika glaudžiai susijusi su lėtuoju turizmu, tvarumu ir aplinkosauginiu sąmoningumu.
Pasak Valstybinių miškų urėdijos gamtotvarkos specialistės Gintarės Karelinos, šiuolaikinis žmogus vis daugiau laiko praleidžia skaitmeninėje aplinkoje, todėl poreikis atsijungti nuo ekranų ir atkurti ryšį su gamta tik didėja. „Vis daugiau žmonių ieško ne aktyvių pramogų, o ramybės, vidinės pusiausvyros ir kokybiško poilsio“, – sako G. Karelina ir akcentuoja, kad lėtasis turizmas – tai sąmoningas keliavimo būdas, kai svarbiausia – ne aplankytų vietų skaičius, o patirties kokybė.
Tokio keliavimo metu žmogus neskuba, ilgiau pasilieka vienoje vietovėje, domisi jos kultūra, tradicijomis, gamta ir žmonėmis. Dažniausiai keliaujama pėsčiomis, dviračiu, vandens maršrutais arba naudojantis vietiniu transportu. Skirtingai nei masinis turizmas, lėtasis turizmas kviečia ne skubėti, o įsiklausyti į aplinką ir ją patirti.
Pasak G. Karelinos, lėtojo turizmo idėjos Lietuvoje pradėjo ryškėti maždaug prieš dešimtmetį, stiprėjant darnaus ir atsakingo turizmo tendencijoms. Tuo metu vis daugiau dėmesio buvo skiriama ne tik lankytinų objektų gausai, bet ir kelionių kokybei, vietos kultūros pažinimui, aplinkos tausojimui bei autentiškoms patirtims.
Nors pats terminas „lėtasis turizmas“ mūsų šalyje išpopuliarėjo palyginti neseniai, jo principai Lietuvoje buvo taikomi gerokai anksčiau – per kaimo turizmą, pažintinius žygius gamtoje, vietos amatų puoselėjimą, regioninės gastronomijos pažinimą ir bendruomenių iniciatyvas.
„Lietuvai ši turizmo kryptis labai natūrali, nes turime stiprų ryšį su gamta, išsaugotas tradicijas ir palyginti nedidelius atstumus, leidžiančius keliauti neskubant. Todėl lėtasis turizmas pas mus vystosi ne kaip nauja mada, o kaip sąmoningesnis požiūris į poilsį ir keliavimą“, – sako specialistė.
V.Ščiavinsko nuotr.
Miško terapija – ne trumpalaikė mada
Šiandien galimybė sulėtinti tempą tampa labai vertinga.
Pasak G. Karelinos, lėtas buvimas miške, dėmesys aplinkos garsams, kvapams ir pojūčiams padeda atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių, pailsėti ir atgauti vidinę ramybę. „Nereikia niekur skubėti ar kažko pasiekti – užtenka tiesiog būti“, – sako ji.
Specialistė tvirtina, kad viena iš lėtojo turizmo krypčių gali būti ir miško terapija. Vis daugiau mokslinių tyrimų rodo, kad buvimas gamtoje teigiamai veikia tiek fizinę, tiek emocinę žmogaus sveikatą.
„Vaikščiojimas natūralioje aplinkoje skatina fizinį aktyvumą, gerina širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą, stiprina imunitetą ir padeda mažinti nuovargį. Gamtos garsai, kvapai ir vaizdai padeda atsipalaiduoti, malšina nerimą bei emocinę įtampą. Todėl tokios veiklos tampa vis aktualesnės žmonėms, ieškantiems ne tik poilsio, bet ir geresnės savijautos. Neatsitiktinai Valstybinių miškų urėdija jau antrus metus įvairiuose Lietuvos regionuose organizuoja miško terapijos patyrimines veiklas“, – teigia G. Karelina.
Anot gamtotvarkos specialistės, tai rodo, kad susidomėjimas tokiomis veiklomis nuosekliai auga, o jų nauda tampa vis plačiau pripažįstama.
Specialistės įsitikinimu, lėtasis turizmas nėra trumpalaikė mada. Ateityje jis taps dar svarbesne turizmo kryptimi – žmonės vis dažniau rinksis tvarias, autentiškas ir sveikatai palankias keliones, domėsis vietiniu turizmu, regionų kultūra ir gamtos patyrimais.
Miško pedagogika ir lėtasis turizmas primena paprastą, tačiau dažnai pamirštamą tiesą: kartais, norint pailsėti ir geriau suprasti mus supančią aplinką, nereikia vykti toli. Pakanka sulėtinti žingsnį ir leisti sau iš tiesų pabūti miške.