„Miškobank“ kampanijos ir šalies gyventojų dėka, šis miškas išleistas į užtarnautą pensiją – jame, kaip ir kituose fondo globojamuose miškuose, nebus vykdoma jokia neigiama žmogaus veikla, o miškas gyvens pilną gyvybės ciklą, būdamas netrikdomais namais daugybei augalų, gyvūnų, grybų rūšių.
Šiuo metu kampanija tęsiasi toliau. Surinkus reikiamą sumą pirmojo sklypo išsaugojimui, renkama parama antram sklypui – miškui Rusakalnio masyve, kur būtų plečiamas fondo jau globojamų miškų plotas.
Strėvininkų miško branduolį sudaro 165 metų ažuolynas upelių šlaituose. Tokio senumo ąžuolai yra vieni seniausių „Sengirės fondo“ globoje. Taip pat miške auga senų, virš 100 metų liepų guotai, yra šimtamečių eglių bei drebulių.
Susiję straipsniai
Stačiuose upelių šlaituose yra išskirta virš 1 hektaro Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių – griovų ir šlaitų miškų. Derlingas miško dirvožemis leidžia čia augti labai įvairiai žolinei augalijai. Taip pat yra žinoma, kad šiame miško masyve veisiasi reti vabalai – niūriaspalvis auksavabalis ir purpurinis plokščiavabalis.
Be to, šis miškas iš „Sengirės fondo“ globojamų sklypų turi vieną unikaliausių relfjefų – slėnį, esantį senajame ledyniniame slėnyje, kurį kadaise praplovė aktyvi prieledyninių baseinų protaka. Anot fondui talkinančio mokslininko geografo doc. dr. Ričardo Skorupsko, būtent ši protaka „nutiesė kelią“ dabartinės upės Strėvos žemupiui.
„Strėvai beliko pasinaudoti senuoju slėniu ir tik šiek tiek pasigilinti, o jos intakai atliko ypač dideli darbą, tarsi „perpjaudami“ ir stipriai suskaidydami kadaise buvusio senslėnio paviršių vingiuotais, giliais, stačiašlaičiais, raguvėtais slėniukais su nuolaidžiomis salpomis“, – pasakoja doc. dr. R. Skorupskas.
Unikali geologinė praeitis, dėl kurios miške susiformavo itin raižytas reljefas, sukūręs mikroklimato ir dirvožemio mozaiką, tapo vienu kertinių Strėvininkų miško atrankos apsaugai kriterijų. Be to, šilti, sausi šlaitai ribojasi su nuolat drėgnais slėnių dugnais. Todėl nedideliame plote telkiasi nepaprastai didelė sumedėjusios augalijos įvairovė – jau pirmųjų mokslininkų apsilankymų miške metu aptiktos itin retos ir saugomos rūšys.