„Negalią turiu nuo gimimo, pagal visas medikų prognozes turėčiau sėdėti vežimėlyje ir vartoti vaistus nuo raumenų skausmo, tačiau sportuoju tiek daug, kad raumenų skausmas jau išnykęs ir vaistų nereikia, o stiprybės užtenka eiti su ramentais, taigi vežimėlio išvengiau“, – „Rekordų akademijai“ pasakoja Ajana Lolat.
Tai būtų pirmasis Ajanos bandymas siekti Lietuvos rekordo. Paklausta, ar jau yra treniruotėse įveikusi panašų atstumą ir kokį didžiausią atstumą yra nužygiavusi su ramentais mergina atvira – „nuoširdžiai – net nežinau, nes visada einu lygiai tiek, kiek reikia ir apie atstumus stengiuosi negalvoti.“
Šis žygis – itin svarbus Lietuvos žmonių su negalia bendruomenei, siekiant skatinti jų aktyvumą visuomenėje ir pademonstruoti jų stiprybę, taip griaunant įsišaknijusius neigiamus stereotipus negalios atžvilgiu bei skleidžiant žinią apie šunų asistentų nešamą naudą.
Anot Ajanos, „Šunys asistentai gali panešti žmonių su negalia daiktus, pakviesti pagalbą, pranešti apie artėjančius epilepsijos ar cukrinio diabeto priepuolius.“
Deja, šunų asistentų rengimas Lietuvoje kol kas nėra valstybės finansuojamas, o pirmieji šunys rengiami tik iš žmonių suaukotų lėšų.
Naujausius Lietuvos rekordus registruojanti agentūra „Rekordų akademija“ – erdvė svajoti ir siekti.