Esame dideli gamtos mylėtojai, o aktyvus laisvalaikis kiekvienam mūsų taip pat nėra svetimas. Mintis įveikti 100 kilometrų pėsčiomis kilo, kai norėjome kartu gerai praleisti laiką. Pagalvojome, kad tai – puiki proga ne tik pabendrauti, bet ir geriau pažinti Vilnių supančią gamtą.
Takas aplink Vilnių pritaikytas įvairaus amžiaus ir fizinio pasirengimo žmonėms – jį galima įveikti tiek bėgant, tiek einant. Važiuoti dviračiu ši trasa gali tapti per daug sudėtinga neturint puikių jo valdymo įgūdžių.
Takas suskirstytas į dešimt atkarpų, kiekviena vertinama pagal ilgį ir sudėtingumą. Stokojantys laiko ar jėgų gali pasirinkti ir susiplanuoti sau patraukliausius maršrutus.
Prieš kelionę specialiai nesirengėme, viską suplanavome labai greitai. Pirmiausia nusprendėme, kad keliausime tris dienas ir kiekvieną dieną įveiksime apie 35 kilometrus, nes bendras tako ilgis – daugiau nei 100 kilometrų. Sutarėme, kad pradėsime ir baigsime kelionę oficialioje tako pradžios ir pabaigos vietoje – ant Stalo kalno, esančio Kalnų parke.
Nakvynėms rezervavome viešbučius, kurie būtų šalia mūsų keliavimo maršruto. Tai buvo tikrai naujas ir įdomus patyrimas, kai namai – vos už kelių kilometrų, o miegi viešbutyje.
Neturėjome didelės keliavimo pėsčiomis patirties, todėl norėjome trasą įveikti nešdami kuo mažesnį svorį. Į kelionę pasiėmėme tik būtiniausius daiktus, maistą pirkome pakelėse esančiose parduotuvėse, pusryčius ir vakarienę valgydavome viešbučių restoranuose.
Teko skaityti ankstesnių keliautojų atsiliepimus, kad kai kuriose trasos vietose žymėjimas nėra tikslus, todėl iš anksto pasiruošėme žemėlapius ir maršrutus susižymėjome telefonuose, išmaniuosiuose laikrodžiuose. Tai leido neišklysti iš kelio ir išvengti papildomų kilometrų dėl klaidžiojimo.
Pirmos dienos tikslas buvo įveikti tako atkarpą iki Naujininkų rajono ir nakvoti šalia oro uosto esančiame viešbutyje. Startavome pačioje miesto širdyje, tai nuteikė išties puikiai ir leido pasimėgauti gražiausiais Vilniaus senamiesčio ir Užupio vaizdais.
Daugiausia trasos driekiasi bekele ir miškingose vietovėse. Reljefas čia keičiasi labai greitai, o besikeičiantys vaizdai kelionę palengvina – nebūna nuobodu.
Ėjome ir tokiomis vietomis, iš kurių atsiveria labai gražus kraštovaizdis: Pūčkorių atodanga, Rokantiškių piliavietė. Pirmą dieną buvo atkarpų, kurias įveikti reikia daug jėgų.
Savo fizinį pasirengimą teko pasitikrinti keliaujant 11 kilometrų atkarpą nuo Pūčkorių atodangos per Rokantiškes, Pavilnį iki Tuputiškių kelio serpantino – vienintelio tokio Lietuvoje.
Antros dienos tikslas buvo nueiti nuo Burbiškių iki Jeruzalės. Tai buvo pati sudėtingiausia tako dalis, besidriekianti per Burbiškių mišką, Aukštuosius bei Žemuosius Panerius.
Lipimas aukštyn ir žemyn Burbiškių kalvomis patikrino kiekvieno iš mūsų galimybes ir ištvermę.
Trasos pabaigoje ties Gariūnais daug jėgų atėmė kopimas į Gariūnų kalną, kurio vertikalus pakilimas – apie 80 metrų. Bet vos tik užlipus atsiveria tikrai kvapą užgniaužiantis vaizdas.
Vėliau pasiekus Televizijos bokštą takas nuvedė prie Karoliniškių kraštovaizdžio draustinyje esančios Plikakalnio atodangos. Pasiekę antros dienos tikslą jutome nemenką nuovargį ir jau su nerimu laukėme trečios žygio dienos.
Trečią dieną palikę Jeruzalę pradėjome vieną ilgiausių atkarpų visame take – apie 19 kilometrų, kuri driekiasi Verkių regioniniame parke. Ten, galima sakyti, pati ežeringiausia tiek trasos, tiek viso Vilniaus dalis. Nors vaizdai buvo išties kerintys, vis didesnis nuovargis neleido iki galo pasimėgauti šios atkarpos grožiu – nejučia pradėjome skaičiuoti kiekvieną likusį kilometrą. Pasiekus Sapieginę įsijungė antras kvėpavimas ir ėjome tol, kol pasiekėme kelionės finišą – Stalo kalną.
Per tris dienas pėsčiomis įveikėme 104 kilometrus, per dieną nueidami apie 35 kilometrus, o iš viso ėjimui skyrėme 26 valandas.
Sėkmingai įveikę trasą galime kitiems keliaujantiems patarti labai atsakingai pasirinkti avalynę, nors, ko gero, trynių ir nuospaudų ant pėdų išvengti nepavyks, tačiau batai turėtų būti patogūs ir jau išbandyti.
Na, o kopiant į kalnus ar einant šlaitu labai pagelbėtų šiaurietiško ėjimo ar kitokio sporto lazdos.
Kai kurios tako atkarpos buvo netikėtai sunkiai įveikiamos – tiek dėl aukštų kalnų, tiek dėl nepereinamų pievų ar miško kelių. Tačiau toks keliavimas turi ir nemažai privalumų: susipažįsti su aplinka, pabūni gamtoje, išbandai savo fizinę jėgą ir net psichiką, o svarbiausia – geriau pažįsti vienas kitą, kai susiduri su netikėtomis ar net ekstremaliomis situacijomis kelyje.
Vilniuje labai daug žaliųjų erdvių ir gamtos. Maloniai nustebino, kad vos keli kilometrai nuo miesto centro – ir atsiduri visiškoje miško tyloje. Tai nepaprastas potyris, linkime tai patirti kiekvienam.
