Šiomis nuostatomis vadovaujasi 39 metų Alma Buragienė, prieš įvairias šventes gimtajame Antanavo kaime (Kazlų Rūdos savivaldybė), parke šalia vienintelės Lietuvoje išlikusios šešiakampės XVIII a. medinės koplyčios, kurianti Velykų, Kalėdų, Helovino herojus.
Šiomis dienomis važiuojantieji per Antanavą, vietiniai bei apylinkių gyventojai būriais stabteli prie sankryžoje esančio parko, kad pasigrožėtų Helovino simboliais, kurių autorė 5 ir 8 metų sūnelių mama, nestokojanti išmonės ir optimizmo.
„Aš esu gimusi ir augusi Antanave. Norisi, kad kaimas nebūtų tuščias, kad vaikams būtų smagu. Dekoracijas darau ne dėl savęs, o dėl Antanavo. Iki ašarų būna gera, kai žmonės padėkoja“, – pasakojo Alma.
Heloviną simbolizuojančias figūras pirmą kartą parke moteris įkurdino pernai.
„Begrybaudama pamačiau įdomią šaką, nuo jos viskas ir prasidėjo. Lyg juokais padariau dvi raganas ir vaiduoklį.
Iš pradžių nežinojau, nuo ko pradėti. Idėjų ieškojau internete, tačiau viską dariau savaip.
Buvo toks žmonių susidomėjimas, tiek daug emocijų, net nesitikėjau.
Po to atėjo Kalėdos, Velykos – vėl kūriau.
Kiekvieną kartą sau sakau, jog daugiau nebedarysiu, ir va – vėl stovi parke“, – juokėsi Alma.
Šiemet šalia unikalios koplyčios įsikūrė 11 dekoracijų: penkios raganos, giltinė, šmėklos, daktaras Frankenšteinas su sužadėtine, klounas.
Alma sakė norinti, jog jos padaryti personažai keltų ne siaubą, o šypseną.
Gal todėl kūrybinga moteris raganai į rankas įdavė akordeoną, giltinę pasodino ant dviračio.
„Viską padariau per dvi savaites, kartais iki išnaktų, kad tik suspėčiau.
Išsilanksčiau karkasus, pravertė surasti manekenai. Figūras aprengiau šeimos ir antanaviškių suneštais drabužiais.
Sunkiausia, ko gero, buvo padaryti vaiduoklį. Audeklo gabalą įmirkiau betone, užsikėliau ant karkaso ir greitai formavau, kol nesustingo.
Nesu lepšė, bet kitą dieną jautėsi, kuo vakar užsiėmiau.
Kai viską pabaigiau, atsivedžiau mamą. Ji vaikšto tarp figūrų ir aikčioja: „O Dieve – mano bliuzelė! Tėvo kelnės!“, – juokėsi Alma.
Pastaruoju metu ji dirba parduotuvėje šalia parko, todėl kasdien pro langą mato gausybę lankytojų.
„Ir vietiniai, ir iš aplinkinių kaimų atvyksta. Pilni vaikų autobusai atvažiuoja, visi fotografuojasi, todėl man labai smagu“, – pasakojo Alma.
Moteris sakė, jog aplinkiniams gerų emocijų suteikiančios kūrybos ji ėmėsi atsitiktinai, nes, jos manymu, neužtenka vien to, kad kaime būtų švaru.
„Aš net nemoku piešti. Prieš 20 metų baigiau kirpėjos studijas, – ir visi mano mokslai.
Gal čia mamos darbo įtaka? Ji – buvusi ilgametė kultūros namų direktorė.
Šiemet parke viena ragana prie stalo sėdi su mamos mergautiniu akordeonu. Juo jau nebegalima groti. Mama jų turi kelis, gero nebūtų davusi“, – šypsosi Alma.
Didžiąją dalį priešventinių kūrybos darbų moteris pasidaro viena, tačiau jai daug padeda irgi Antanave gyvenanti sesuo Jurgita, sūnėnas Deividas bei bendraminčiai bičiuliai.
Almos vyras Edgaras dirba tolimųjų reisų vairuotoju.
Iš pradžių jis į žmonos netikėtą kūrybos proveržį reagavo gan atsargiai, tačiau tapo jos palaikymo komandos nariu.
Almai širdį užgavo prieš kurį laiką drėbtelėtas šaukštas deguto.
Moteris buvo nusprendusi tyliai nugurkti nuoskaudą, tačiau vėliau nusprendė save apginti.
Prieš kelias dienas Almos feisbuke atsiradęs įrašas sulaukė daugybės komentarų.
„Manęs dabar dažnai klausia, iš kokių lėšų darote šias dekoracijas? Kas remia? Galiu atsakyti atvirai ir nuoširdžiai, – viską, ką kuriu, darau iš savo šeimos biudžeto, ir pagrindinis mano rėmėjas yra vyras.
Taip pat dažnai prisideda antanaviečiai, kurie nuoširdžiai tiki tuo, ką darau, nuperka ar pririnkę atneša daiktų, kurių reikia kūrybiniame procese, patys prisideda prie šios veiklos.
Nėra jokių projektų ar finansinių paramų iš bendruomenės.
Liūdna, jog kai kurie nemoka džiaugtis tuo, kad pagyvinam miestelį, bet labai rūpinasi mūsų finansais, įsivaizduoja kažkokią nelegalią veiklą, nelegalias pajamas, mato įstatymų pažeidimus ir ruošiasi perduoti Mokesčių inspekcijai, kad pasidomėtų mūsų kūrybine veikla.
Apgailėtina. Galiu tokiems tik palinkėti ramybės, pasitikėjimo, švarios sąžinės ir užimtumo“, – parašė Alma.
Moteris pasakojo, jog buvo pikta, kai ją pasiekė kalbos apie neva neteisėtą veiklą, „neregistruotą šaiką“.
„Ta „šaika“ – mūsų bendraminčių būrelis. Dar mus „štabu“ vadina“, – paaiškino Alma.
Vienas pirmųjų į Almos įrašą feisbuke sureagavo Kazlų Rūdos savivaldybės kaime gyvenantis operos dainininkas Liudas Mikalauskas: „Šaunuolė Alma. Mes visada su vaikais lekiame į Antanavą pasižiūrėti tavo darbų. Esi labai talentinga. Ačiū už tavo bendruomeniškumą ir laiko aukojimą dėl kitų džiaugsmo“.
Savo palaikymą gerą nuotaiką kuriančiai Almai išreiškė kelios dešimtys komentatorių.
„Pavydas – baisu žmogaus bruožas. Nei pats moka kurti, nei kitam nori leisti“.
„Kas kartą, kai pravažiuojame, gėrimės jūsų sukurtu grožiu. Tegul pikti žodžiai jūsų nepasiekia“.
„Reikia vertinti tokias jūsų komandos pastangas, o ne ieškoti slapto biznio. Pavydas daro savo. Sėkmės kuriant grožį. Visi labai laukia kiekvienos šventės. Mes jus palaikome“.
„Kuo daugiau tokių „idėjinių“ žmogeliukų bus, tuo smagiau ir gražiau gyvensime“.
Linksmai nusiteikęs komentatorius, apžiūrėjęs parke įsitaisusias raganas, apie vieną pašmaikštavo: „Grynai kaip mano uošvienė“.
Alma visiems dėkinga už gerus žodžius ir nežada sustoti.
Gimtąjį kaimą nuoširdžiai mylinti moteris stengiasi suburti jo žmones, todėl pradėjo organizuoti temines Kaimynų dienas.
Praėjusių metų vasarą į šventę susirinko per šimtą žmonių.
